Kas vyksta Jupiteryje? Raudonoji dėmė paslaptingai mažėja, o vėjai – didėja

Ilgą laiką „Hubble“ kosminis teleskopas tyrinėjo Didžiąją raudonąją dėmę – didelę audrą Jupiteryje, kuri dėl paslaptingų priežasčių pastaruoju metu traukiasi traukiasi. Be to, mokslininkai ką tik nustatė didžiulius vėjo greičio pokyčius didžiulėje audroje.

NASA nuotr. / Raudonoji Jupiterio dėmė

Patvirtintas vėjo stiprėjimas

Jupiteris aplink Saulę apskrieja per 12 Žemės metų. „Hubble“ teleskopas nustatė, kad per 2009-2020 m. metus vėjo greitis Didžiosios raudonosios dėmės išoriniame žiede padidėjo iki 8 proc. Nors vėjo greitis skyrėsi priklausomai nuo to, kada „Hubble“ stebėjo audrą, teleskopas fiksavo ilgalaikį išorinio žiedo sukimosi greičio padidėjimą.

Įprastas išorinio žiedo vėjo greitis šiandien lengvai viršija 100 metrų per sekundę (360 km/val), o prieš dešimtmetį šis greitis dažnai siekdavo 90 metrų per sekundę (maždaug 324 km/val).

Audra yra didesnė už Žemės planetą, o astronomai ją reguliariai stebi jau daugiau kaip 150 metų – kartais kiti stebėjimai buvo atliekami dar 1600 m. – ir tai liudija apie pokyčius per gana ilgą laiką. Audros greitis yra neįtikėtinas, palyginti su tuo, kurį matome Žemėje.

Tyrėjai stengiasi suprasti, kodėl šis padidėjimas vyksta, nes „Hubble“ negali pažvelgti į audros gilumą. „Viskas, kas yra žemiau debesų viršūnių, duomenyse nematoma“, – „Live Science“ sakė M.Vongas, pagrindinis tyrimo autorius. „Tačiau tai įdomūs duomenys, kurie gali padėti suprasti, kas skatina Didžiąją raudonąją dėmę ir kaip ji išlaiko energiją.“

Šiuo metu NASA prie Jupiterio vykdo „Juno“ misiją, kuri kartais stebi Didžiąją raudonąją dėmę, tačiau pranešime spaudai nesakoma, ar šios misijos stebėjimai gali padėti išsiaiškinti vėjuotąją paslaptį. Be to, „Juno“ žvalgėsi į Didžiosios raudonosios dėmės gilumą, siekdama nustatyti audros gilumą.

Daugiausia tyrimų atlikta pagal „Hubble“ programą „Išorinių planetų atmosferos palikimas“ (OPAL), kuri leidžia teleskopui stebėti oro sąlygas išorinėse planetose, įsipareigojant atlikti stebėjimus bent kartą per metus. Programa apima Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną, taip pat padeda suprasti, kaip gali veikti didžiulės egzoplanetos, nes jos yra toli už mūsų Saulės sistemos ribų ir dabartinėmis technologijomis negali būti stebimos iš arti.

Praėjusį mėnesį žurnale „Geophysical Research Letters“ buvo paskelbtas tyrimais pagrįstas straipsnis.