Galaktikų spiečius Abell 2029 kartais vadinamas „ramiausiu spiečiumi Visatoje“ – karštos dujos jame atrodo tokios tolygios ir simetriškos, tarsi niekada nebūtų sutrikdytos. Tačiau nauji, ilgesni nei bet kada anksčiau šio spiečiaus rentgeno stebėjimai, atlikti NASA „Chandra“ kosmine observatorija, atskleidžia visai kitokią istoriją.
Teleskopas šiems stebėjimams į spiečių buvo nukreiptas beveik 500 tūkstančių sekundžių, arba apie šešias paras. Siekdami aptikti galimus nedidelius nesimetriškumus, mokslininkai iš gautojo spiečiaus vaizdo atėmė simetrišką ovalų spinduliuotės pasiskirstymo šabloną. Skirtumas tarp tikrojo ir idealizuoto vaizdo atskleidė ryškią spiralę, primenančią sraigės kiautą, kuri driekiasi apie 600 kiloparsekų nuo spiečiaus centro – kone tiek pat, kiek skiria mus nuo Andromedos galaktikos. Tai viena ilgiausių kada nors aptiktų panašių struktūrų. Ji rodo, kad karštos spiečiaus dujos teliuskuoja į šalis, panašiai kaip vynas taurėje.
Teliuskavimas yra būdingas galaktikų spiečių susiliejimų požymis, nes susiliejimas supurto visą tarpgalaktinę medžiagą. Tyrėjai aptiko ir daugiau susidūrimo pėdsakų: platų netvarkingą vėsesnių dujų blyną, galimą smūginę bangą ir darinį, primenantį įlanką, kurį greičiausiai suformavo persidengimas tarp spiralės pakraščio ir nuo mažesnio spiečiaus nuplėštų dujų.
Palyginimas su skaitmeninio modelio prognozėmis rodo, kad maždaug prieš 4 milijardus metų apie dešimt kartų mažesnis spiečius praskriejo kiaurai Abell 2029. Mažesnis spiečius sulėtėjo, buvo gravitaciškai pritrauktas atgal ir praskrido antrą kartą. Būtent antrasis praėjimas sukūrė smūginę bangą ir paliko vėsesnių dujų pėdsaką. Net po 4 milijardų metų sistema vis dar nėra iki galo nusistovėjusi. Tai parodo, kad net, atrodytų, ramiausi spiečiai gali slėpti turtingą dinaminę istoriją, o pasiekti tikrą ramybę gali nepakakti net ir dabartinio Visatos amžiaus.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal“.
Paieška archyve
