Galaktika puikiai „gamina“ uolines planetas – jų aptikta tūkstančiai, greičiausiai dauguma žvaigždžių turi bent po vieną. Tačiau kiek iš jų yra panašios į Žemę, su vandenynais ir stabilia atmosfera, o kiek – į Venerą, su pragarišku karščiu ir gniuždančiu anglies dvideginio slėgiu?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Naujame tyrime mokslininkai apskaičiavo, kad pragariškos Veneros tipo planetos gali būti maždaug dvigubai dažnesnės nei planetos su vandenynais. Pagrindinė priežastis – atmosferos formavimosi fizika. Geocheminiai modeliai rodo, kad anglies dioksido dominuojama atmosfera, kurios slėgis bent kelis kartus viršija Žemės atmosferos slėgį, yra vienas dažniausių antrinių vulkaninių atmosferų tipų.
Antrinėmis vadinamos atmosferos, susiformuojančios planetose po to, kai nupučiama arba išgaruoja pirminė, iš protoplanetinio disko prisitraukta daugiausiai vandenilio ir helio atmosfera. Uolinėse planetose antrinė atmosfera formuojasi iškart po magmos okeano fazės. Kitaip tariant, planetai gana lengva tapti Veneros analogu – tam nereikia jokių ypatingų aplinkybių. O tapti panašia į Žemę, su skysto vandens vandenynais ir stabiliu švelniu klimatu, yra kur kas sudėtingesnis procesas. Taigi, tyrimo autorių teigimu, Venera greičiausiai jau gimė tokia, kokia yra, tiesiai iš magmos okeano fazės, ir skysto vandens telkinių paviršiuje niekada ir neturėjo.
Alternatyvi hipotezė, kad Venera pirmiausia turėjo vandenynų ir buvo gerokai panašesnė į Žemę, o dabartiniu pragaru pavirto sustiprėjus šiltnamio efektui, yra gerokai mažiau tikėtina. Galimų atmosferų įvairovę iš dalies lemia ir planetos padėtis žvaigždės atžvilgiu: skirtinga temperatūra leidžia nusistovėti skirtingam molekulių gausos balansui. Be to, stiprus žvaigždės aktyvumas gali sunaikinti atmosferą per mažiau nei milijardą metų.
Šiuo metu astronomai atranda daugybę uolinių planetų artimose orbitose aplink raudonąsias nykštukes, tačiau dar nežinome, ar jos apskritai turi atmosferas, kokios jų sudėtys ir ar išsilaiko nenupūstos žvaigždės vėjo ir žybsnių.
Atsakymų paieškoms prireiks ir išsamesnių mūsų pačių Veneros tyrimų, kuriuos per artimiausius keletą metų labai papildys net trys naujos misijos – NASA DAVINCI, VERITAS ir ESA „EnVision“ misijų. Visgi tyrimo autorių vertinimų, atsakymų laukti reikės dar porą dešimtmečių.
Tyrimo rezultatai pristatyti Europos geomokslų sąjungos konferencijoje.
Paieška archyve
