Prieš kelis dešimtmečius įsigalėjo informacinės visuomenės terminas, apibrėžiantis akimirksniu perduodamų ir visiems prieinamų žinių visuomenę. Ar nebūtų tiksliau teigti, kad tapome duomenų visuomenės dalimi? 
Prieš kelis dešimtmečius įsigalėjo informacinės visuomenės terminas, apibrėžiantis akimirksniu perduodamų ir visiems prieinamų žinių visuomenę. Ar nebūtų tiksliau teigti, kad tapome duomenų visuomenės dalimi?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Šią savaitę atskleisti „CityBee“ ir buvusios lažybų bendrovės „Orakulas“ klientų duomenų nutekinimo atvejai nėra pirmi tokie. 2017 metų balandį iš plastinės chirurgijos klinikos buvo nutekinti klientų asmens duomenys. Panašūs duomenų vagysčių atvejai pasaulyje ištinka beveik kasdien.
Viena vertus, tai nemalonus ir erzinantis procesas klientams, maniusiems, kad atiduoda savo duomenys į patikimas rankas. Kita vertus, skausmingas procesas tokio nutekinimo paveiktam verslui, kuris turės nuversti kalnus, kad susigrąžintų pasitikėjimą ir reputaciją.
Duomenų rinkimas, saugojimas, jų analizė ir panaudojimas tapo atskiru verslu. Nenuostabu, kad šalia šio verslo atsiranda ir tų, kurie bando pasipelnyti nulauždami apsaugos sistemas ir išplatindami tai, kas saugoma.
Šiuolaikinė kasdienybė mus apsupa įvairiausiais kodais, kuriais virtualioje tikrovėje turime galimybę prisijungti prie įvairiausių paslaugų – nuo elektroninio pašto iki banko sąskaitų ar darbe naudojamų sistemų. Mūsų tikrovė tapo koduota.
Užtektų slapčia pakeisti mano banko slaptažodžius, elektroninio pašto ar įvairių valstybės teikiamų elektroninių paslaugų kodus ir aš ne tik likčiau be pinigų ir dalies svarbios informacijos, bet ir turėčiau gerokai pavargti įrodydamas ir apsaugodamas savo tapatybę.
Dar prieš kelis šimtus metų buvusį pasaulį, kuriame tavo tapatybę apibrėžė vardas ir pavardė bei kilmės vieta pakeitė ne tik valstybės suregistruojami asmens kodai, socialinio draudimo numeriai, įvairūs registracijos numeriai institucijose, bet ir daugybė kitų skaitinių, raidinių ir dar sudėtingesnių koduočių, įtvirtinančių mūsų statusus ir galimybes visuomenėje.
Pats savaime duomenų pasaulis, žinoma, nėra ydingas. Jis gerokai palengvina komplikuotus procesus. Jums nebereikia nešti savo pinigų į kitame miesto gale esančią parduotuvę, kad galėtumėte įsigyti pačiūžas, kepurę ar Orhano Pamuko knygą. Jums nebereikia nešti voke paslėpto laiško, kad galėtumėte nusiųsti žinią bičiuliui į Jungtines Valstijas ar Pietų Afrikos Respubliką.
Įvairios kodų sistemos apsaugo virtualias paslaugas ir funkcijas, kurios palengvina daugybę darbų ir leidžia sutaupyti daug laiko. Bet kaip ir visi patogumai, šis kasdien besidauginantis duomenų pasaulis turi savo kainą. Ši kaina – privatumo užstatas.
Konektikuto universiteto filosofas Michaelas P.Lynchas yra pastebėjęs, kad interneto pasaulyje mes vis dar manome išsaugantys tai, kas vadinama autonomiškais sprendimais. Paprasčiau sakant, mes manome, kad visi mūsų sprendimai ir sutikimai dalintis duomenimis ar gauti informaciją yra tik mūsų valioje.
Žymusis anglų filosofas Thomas Hobbes‘as dalyvavimą valstybėje yra apibūdinęs kaip savotiškus mainus. Visuomenė atiduoda dalį savo teisių tam, kad būtų užtikrinamas teisingumas, tvarka ir saugumas, kuris neįmanomas visuomenėje be struktūros.
Panašiu principu, pasak M. P. Lyncho, funkcionuoja ir dabartinis interneto pasaulis. Mes turime iliuziją, kad atliekame privačius, autonomiškus sprendimus ir visiškai apsaugome duomenis ar informaciją, kuri mums svarbi. Bet visame šiame procese vyksta daugybė nematomų įsiveržimų į privačių sprendimų erdvę ir privatumą apskritai.
Turbūt nereikia priminti, kad naudodamiesi socialiniais tinklais, prisijungdami prie įvairių tinklalapių ar net gaudami prekybos centro nuolaidų korteles jūs sutinkate su tam tikromis sąlygomis, kurios dažniausiai apibrėžia bent dalies jūsų duomenų tvarkymą ar tam tikros informacijos panaudojimą savo tikslais.
Socialiniuose tinkluose veikiantys algoritmai pagal jūsų apsilankymus vienoje ar kitoje svetainėje, susidomėjimą viena ar kita tema gali parinkti jums siūlomą produkciją. Prekybos centrai – jums reikalingas ar aktualias prekes. Ne tik jūsų personalizuota interneto istorija, bet ir daugybė kitų dalyvių, kuriems suteikėte galimybę turėti dalį duomenų ar informacijos, gali bent jau šį tą papasakoti apie jūsų tapatybę.
Duomenų visuomenė veikia privatumo užstato principu. Mes nejučia, dažniausiai, net ir pačių savo valia atiduodame dalį privatumo tam, kad gyventume patogiau. Ši privatumo dalis neatrodo tokia reikšminga kaip tai, kad galėsi gauti iki tol neturėtą paslaugą, prekę ar naują galimybę.
Man tereikia susikurti ar panaudoti sau įprastą slaptažodį bei padiktuoti asmens kodą, kad galėčiau tiesiog sėsti į išsinuomotą automobilį ir keliauti kur tik užsimanęs. Turiu tik suvesti kreditinės kortelės numerį ir priimti porą laiškų, kad galėčiau įsigyti praktiškai bet kokią knygą, filmą ar kitą kultūrinį produktą pasaulyje.
Už visų šių pasiūlymų slypi tai, kad mes paliekame ne tik pinigus, bet ir dalį savo privatumo. Kaip iš pažiūros nereikalingą užstatą, kuris užtikrina mūsų tapatybę pardavėjo akyse, bet kartu ir padaro mus duomenų pasaulio dalimi. Paliekame duomenų pėdsakus ir dalį privatumo kiekvieno žingsnio internete metu.
Nenoriu pasakyti, kad turėtume paranojiškai žvelgti į kiekvieną tokio duomenų pėdsako palikimą. Duomenys teka tyliai ir visi mes vienaip ar kitaip esame įtraukiami į šią srovę. Bet kiekvienas toks duomenų nutekėjimo skandalas turėtų užaštrinti privatumo klausimą: kiek privatumo galime atiduoti dėl patogumo?
