Patiriame nestabilių, nei socialinio saugumo, nei orių pajamų neužtikrinančių darbų išplitimo krizę. Galime tai maskuoti madingais žodžiais, bet esmė nesikeičia: per išpopuliarėjusias elektronines platformas dirbantys žmonės nėra apsaugoti ir ateityje tai stipriai atsilieps ne tik jiems, bet ir valstybių socialinės apsaugos sistemoms.
Patiriame nestabilių, nei socialinio saugumo, nei orių pajamų neužtikrinančių darbų išplitimo krizę. Galime tai maskuoti madingais žodžiais, bet esmė nesikeičia: per išpopuliarėjusias elektronines platformas dirbantys žmonės nėra apsaugoti ir ateityje tai stipriai atsilieps ne tik jiems, bet ir valstybių socialinės apsaugos sistemoms.
Asociatyvi nuotr.
Vietoj to, kad tvarkytumės su augančiais iššūkiais, imame tai laikyti normalia padėtimi. Nepaisant jau senokai žinomų problemų, elektroninės platformos tebėra apsuptos romantiško naratyvo, kad esą jos tokios inovatyvios ir išlaisvinančios žmones iš nustatytų darbo valandų rutinos, kad yra kone naujo pažangesnio pasaulio pranašai. To nesujudina net tai, kad visame pasaulyje matome priešingus pavyzdžius. Ilgai normalia praktika tapusi darbuotojo socialinė apsauga čia nubraukiama ir darbuotojai grąžinami į laukinius vakarus, kur stabilumo mažai.
Tikrai nesakau, kad elektroninės platformos, pavyzdžiui, teikiančios pavėžėjimo, pristatymo ar kitokias paslaugas yra blogis savaime (daliai žmonių tai gali suteikti ne tik galimybę papildomoms pajamoms, bet net grąžinti į darbo rinką), vis tik laikas baigti jas idealizuoti. Čia yra daug problemų. Kadangi el. platformos ima vaidinti vis didesnį vaidmenį šalių ekonomikose, dabartinės tendencijos – tiek teigiamos, tiek neigiamos – stiprės.
Pirmas žingsnis – adekvatus tokių platformų teisinis reglamentavimas, kurio dabar trūksta. Reikalingi bent minimalūs standartai ES lygiu. Pradžiai. Deja, nebus lengva greitai pagerinti situaciją. Vienas didžiausių iššūkių – el. platformų ekonomika nėra homogeniška ir jose dirbama nevienodai. Vis dėlto vis daugiau darbuotojų tuo užsiima, kas kelia rizikų jų socialiniam saugumui. Dilema paprasta: arba iššūkių imsimės dabar, arba vėliau valstybėms teks kovoti su neigiamais padariniais.
Tarptautinės profesinių sąjungos organizacijos jau seniai stebi problemišką situaciją ir bando prisidėti prie sprendimo. Bendrą situaciją per pavėžėjimo paslaugas teikiančio „Uber“ pavyzdį apibendrina Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Sharan Burrow. Pasak jos, už gražaus fasado slepiasi sulūžęs verslo modelis: „Uber“ nekuria darbų, o juos pakeičia, siekdamos sumažinti sąnaudas naudojant didžiulę nepriklausomų sutartininkų darbo jėgą, kuriems negarantuojami atlyginimai, pakankamas užimtumas, darbuotojams įprastos socialinės naudos ir socialinė apsauga.
Socialinę politiką tyrinėjančių mokslininkų teigimu, jei šie ir panašūs aspektai būtų įtraukiami apskaičiuojant elektroninių platformų ekonomikos efektą, abejotina, ar skaičiai parodytų jau tokią didelę realią naudą ir jų darbuotojams, ir visai visuomenei. Apskritai, panašu, kad elektroninių platformų ekonomika taip auga „dėl blogų priežasčių“: ne kad būtų suteiktos naujos, inovatyvios bei geresnės kokybės paslaugos vartotojams ar kad būtų sukurta daugiau užimtumo galimybių žmonėms, bet dėl paprasto noro nesąžiningai konkuruoti išstumiant socialiai atsakingesnius konkurentus. Požiūris – paskutinis ant kojų pasiima viską.
Paprasta: dalis platformų gali leisti sau laikinai generuoti mažesnius pelnus individualių el. platformų darbuotojų gerovės ir valstybių socialinių sistemų tvarumo sąskaita.
Svarbu skaičiuoti
Pasigilinkime į „Uber“, „Lyft“ ir panašias pavėžėjimo paslaugas teikiančias platformas. Taip, keleiviams jos patrauklios, bet rizikų čia irgi daug (jas pavyzdingai ignoruojame). Taip pat ir nemaža dalis pačių vairuotojų. Kartojame, kad tai puiki galimybė užsidirbti (kiek dirbi, tiek užsidirbi), laisvė rinktis darbo valandas ir pan. Vis dėlto, jei paskaičiuotume, dar klausimas, kiek tai iš tiesų apsimoka: degalai, automobilio priežiūra, kelionės dažnai trumpos, nemaža dalis laiko gaištama tarp kelionių… Taip pat, norint užsidirbti ir daug dirbant, ilgas valandas, naktimis, natūraliai išauga incidentų kelyje rizika. O jei kas nors nutinka – tai vairuotojo bėdos.
Jokių išmokų susižeidus, sergant, ką privaloma suteikti įprastiems darbuotojams. Jei netekai pajamų šaltinio – gaila, bet tai ne kompanijos bėdos. Juolab kad taip uždarbiauti norinčių dažnai būna tikrai nemažai, tad realių kelionių (už kurias ir mokama) gali nebūti itin daug.
Taip pat tose vietose, kur žmonės labiau linkę ginti savo teises, prastos darbo sąlygos vis pasireiškia streikais. Štai ir pernai įvairiuose pasaulio miestuose tūkstančiai „Uber“ vairuotojų protestavo dėl menko darbo užmokesčio, ypač norėta daugiau skaidrumo pagal ką jiems suskaičiuojamas atlygis, prastų darbo sąlygų ir svaresnio žodžio, kai sprendžiama dėl vairuotojų situacijos. Kai įmonė įvertinama 190 mlrd., o vairuotojai, sunešantys pelną, gauna trupinius, natūralu, kad nepasitenkinimas kyla. Nors vairuotojai įvairiose pasaulio vietose tokių dalykų prašė jau ne vienerius metus, daug kur jų sąlygos metams bėgant tik blogėjo. Atrodo, kad po ženklių praradimų metų pradžioje investuotojai spaudė „Uber“ didinti pelną ir tai padaryta kelių milijonų vairuotojų sąskaita.
Įvairiose į šį reiškinį besigilinančiose studijose pastebima, kad elektroninės platformos susijusios su įvairiomis sveikatos, saugumo ir apskritai gerovės rizikomis, o pagrindinė problema dažniausiai įvardijama internetinių platformų ekonomikoje dirbančių žmonių darbo statusas. Kitaip tariant, realiai darbuotojai gali būti visiškai priklausomi nuo platformų teikiamo darbo, dirbti įprastomis valandomis, taip pat būti pavaldūs, bet tiesiog neturėti daug socialinių naudų. Ir – priklausomai nuo platformos tipo – dažnai patys turi pasirūpinti savo darbo priemonėmis.
Tokios kompanijos naudojasi savarankiškai dirbančiais žmonėmis, kad visas rizikas ir atsakomybę perkeltų darbuotojams, bet nemoka adekvačių mokesčių ir neprisideda prie valstybių gerovės.
Pažvelkime į kitų specialybių situaciją el. platformų ekonomikoje. Matyt, viena iš žinomiausių plataus spektro užduočių platformų yra „Amazon Mechanical Turk”. Jai darydami įvairias užduotis (nuo apklausų atsakymo iki programavimo ar meninių objektų kūrimo) dirba žmonės iš maždaug šimto šalių (daugiausia – iš JAV ir Indijos). Iš šių darbuotojų pagal pageidavimą, o ne tikrų darbuotojų su socialinėmis garantijomis, dalykus galima gauti už stebėtinai žemą kainą.
Minimalus užduoties atlikimo mokestis yra 1 centas (iš tiesų neretai už lengvas trumpas užduotis darbuotojai ir tegauna tuos kelis centus). Taip pat reikia nepamiršti didžiulės konkurencijos. Ir tai, kad doleris JAV ir doleris Indijos skurdesnėje provincijoje gali turėti visai kitokią vertę. Taigi, atlyginimų dempingas matomas visu gražumu. Prieš keletą metų atlikta didelė apklausa parodė, kad atlyginimų mediana už atliekamas užduotis buvo apie 2 dolerius už valandą. Santykinai labai mažai kas uždirbo daugiau. Be abejo, tokiems darbuotojams sudėtinga susiorganizuoti į profesines sąjungas ir kolektyviai derėtis dėl kokių nors pagerinimų.
Be to, šie darbai dažnai būna intelektualiai nestimuliuojantys ir pasikartojantys. Tai – pavyzdys, kad net ir pažangių ir esą „išlaisvinančių“ technologijų pasaulyje žmogus gali būti tik nesvarbus sraigtelis, lengvai pakeičiamas tūkstančių kitų. O panašių platformų daug – „CrowdFlower“, „Clickworker“, „Toluna“, „TaskRabbit“ ir daugybė kitų.
Kodėl žmonės sutinka dirbti tokiomis sąlygomis? Matyt, mąsto, kad net prastas darbas yra geriau negu jokio. O jei trūksta alternatyvų, tuo ir naudojamasi. Turime suprasti, kad nebus taip, kad mokantieji staiga pasijus geraširdžiais ir patys pradės su el. platformų darbuotojais elgtis taip, jog šiems būtų užtikrintas orus gyvenimas ir bent minimalios garantijos. Tam pirmiausia būtinas tinkamas reglamentavimas ir tokių žmonių pripažinimas darbuotojais.
Inga Ruginienė yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė
