Kartą ir visiems laikams: ar videožaidimai yra menas?

Ar videožaidimai yra tik pramoga, ar vis dėlto menas – tokie pat kaip filmai ar komiksai? Klausimas, ilgai aptarinėtas tiek kasdieniuose pokalbiuose, tiek interneto bendruomenėse, šiandien vis drąsiau skamba ir MO muziejuje, kur vyko parodos „GamePlay. Žaidžiant pasaulį“ uždaromoji diskusija.

Žaidimų industrijos kultūrinis lūžis

Renginio dalyviai sutarė, kad žaidimų vieta kultūroje šiandien patiria esminį lūžį. Dar visai neseniai videožaidimai buvo laikomi vaikų pramoga, tačiau šiandien jų kūrėjai kviečiami į muziejus, o patys žaidimai vis dažniau tampa kultūrinių diskusijų objektu.

„Tiek metų teko aiškinti tėvams, draugams ar mokytojams, kad žaidimai nėra laiko švaistymas – o šiandien mes apie juos kalbamės muziejuje“, – renginio pradžioje juokavo pokalbio moderatorius Karolis Pilypas Liutkevičius. Jo teigimu, videožaidimų industrija priartėjo prie etapo, kuriame jie lenkia filmų ir muzikos industriją kartu sudėjus beveik dvigubai bei yra vis dažniau pripažįstama kaip savarankiškas kultūros ir meno laukas.

Diskusijos metu ne kartą pabrėžta, kad videožaidimai seniai peržengė vien pramogos ribas – tai vizualiosios kultūros dalis, kurioje susitinka menas, technologijos ir interaktyvus pasakojimas. Tačiau klausimas, kada žaidimą galima vadinti menu, išlieka atviras. „Videožaidimas labai panašus į filmą – istorija, muzika, tempas ir vaizdas veikia kaip viena visuma. Kai visi elementai sąmoningai tarnauja bendrai temai ir kuria norimą emociją žaidėjui, tada gimsta meninė patirtis“, – pabrėžė „Nordcurrent“ vyriausiasis dailininkas Alejandro Garcia. Jam paantrino ir Greta Zokaitytė sakydama, kad meniniai sprendimai žaidimuose nėra tik „gražūs paveikslėliai“. Vizualai, spalvos ir formos turi funkciją – padėti žaidėjui suprasti pasaulį, istoriją ir kūrėjų intenciją. Kai šie sprendimai tampa neatsiejama žaidimo logikos dalimi, žaidimas gali būti traktuojamas kaip meninis objektas.

Tarp individualaus matymo, komandinės vizijos ir AI įrankių

Diskusijoje nemažai dėmesio skirta ir žaidimų kūrimo užkulisiams – kaip priimami kūrybiniai sprendimai, kur baigiasi individualus menininko stilius ir prasideda komandos vizija, bei kaip šiandien į procesą įsilieja dirbtinis intelektas.

„Žaidimas yra kolektyvinis darbas. Kartais tenka paaukoti asmeninį stilių tam, kad projektas būtų vientisas ir estetiškai nuoseklus“, – teigė A. Garcia. Anot jo, žaidimų dailininkui svarbu mokėti ne tik kurti, bet ir prisitaikyti – suprasti, kada projektui reikia menininko balso, o kada – aiškiai apibrėžtų techninių sprendimų.

Šiai minčiai pritarė ir G. Zokaitytė pabrėždama, kad komandinis procesas nebūtinai slopina kūrybiškumą – priešingai, argumentuota diskusija tarp kūrėjų leidžia priimti tvirtesnius ir labiau žaidėjo patirtį atitinkančius sprendimus.

Pokalbio metu natūraliai iškilo ir dirbtinio intelekto (DI) tema. Pasak A. Garcia, DI šiandien gali būti naudingas įrankis idėjoms generuoti ar greitoms iteracijoms, tačiau jo taikymas kelia ir sudėtingų etinių klausimų. Kaip pastebi „Nordcurrent“ vyriausiasis dailininkas, dalis modelių buvo treniruojami naudojant menininkų darbus be jų sutikimo – tai problema, kurios negalima ignoruoti. Vis dėlto, atsakingai taikomas DI tampa tik papildomu įrankiu, kuris nepakeičia kūrėjo, o padeda pagreitinti kai kuriuos procesus.

„Nordcurrent“ žaidimų prodiuserio Povilo Katkevičiaus teigimu, DI nedings, todėl svarbiausia – išmokti jį taikyti etiškai ir skaidriai. „Jeigu studija pati kuria savo duomenų bazes ir atsakingai treniruoja modelius, tai tampa natūralia darbo proceso dalimi. Tačiau DI negali sukurti žaidimo vizijos – tam vis tiek reikia žmonių.“

MO muziejaus videožaidimų paroda „GamePlay“, sukurta bendradarbiaujant su Medijų meno centru (ZKM) Karlsrūhėje ir didžiuoju partneriu „Nordcurrent“, lankytojams pristatė 22 nepriklausomų kūrėjų ir menininkų žaidimus.

Ekspozicijoje buvo pristatomi žaidimai, analizuojantys socialines ir politines realijas, atveriantys mažiau girdėtas bendruomenių patirtis ir kviečiantys žiūrovą įsitraukti į kitų žmonių pasaulėjautą. Tai kūriniai, leidžiantys patirti žaidimus kaip savitą meno formą, kurioje susitinka pasakojimas, vizualumas ir empatija.