Niekas nepasikeitė taip greitai kaip tai, kaip mes sužinome apie pasaulį. Prieš keliolika metų žmonės dar dažniau rinkdavosi laikraščius, televiziją ar pokalbius su draugais kaip pagrindinius informacijos šaltinius. Dabar didžioji dalis mūsų žinių, idėjų, emocinių reakcijų ir net diskusijų kyla iš socialinių tinklų, naujienų srautų ar personalizuotų programėlių, visų paremtų algoritmais. Ir šie algoritmai veikia tyliai, nematomai, bet labai giliai.
Niekas nepasikeitė taip greitai kaip tai, kaip mes sužinome apie pasaulį. Prieš keliolika metų žmonės dar dažniau rinkdavosi laikraščius, televiziją ar pokalbius su draugais kaip pagrindinius informacijos šaltinius.
Dabar didžioji dalis mūsų žinių, idėjų, emocinių reakcijų ir net diskusijų kyla iš socialinių tinklų, naujienų srautų ar personalizuotų programėlių, visų paremtų algoritmais. Ir šie algoritmai veikia tyliai, nematomai, bet labai giliai.
Už kiekvienos rekomendacijos slypi skaičiavimas: kur paspaudei, ką peržiūrėjai, kokį turinį praleidai ilgiau. Platformos, tokios kaip „Facebook“, „Instagram“, „TikTok“, „YouTube“ ar net „Google“, remiasi sudėtingais modeliais, kurie nori tik vieno, kad kuo ilgiau liktum prisijungęs.
Tam jos tau siūlo tai, kas, jų manymu, tau patiks. Rezultatas? Matome ne tai, kas objektyvu ar būtina, o tai, kas tikėtina, kad patiks, net jei tai netikslu, klaidinga ar vienpusiška.
Nors algoritmai palengvina turinio atranką, tuo pačiu jie formuoja, filtruodami ir iškreipdami tai, ką laikome tikrove. Dažnas žmogus nė neįtaria, kad jo nuomonė apie politines, socialines ar net kasdienes temas buvo išrinkta už jį. Kyla klausimas, ar dar turime savarankišką mąstymą, ar jį jau perėmė neregimi kodai?
Kaip veikia algoritmai ir kodėl tai svarbu?
Algoritmai nėra blogi ar geri. Jie tiesiog daro tai, kam buvo sukurti, analizuoja elgesį ir siūlo tai, kas, jų manymu, labiausiai tiks. Tai gali būti naudinga, nes jie padeda greičiau rasti informaciją, rekomenduoja muziką, filmus, net produktus.
Tačiau problema prasideda tada, kai tas pats mechanizmas taikomas ir naujienoms, socialiniams klausimams ar pasaulio įvykių interpretacijai. Kai algoritmas pastebi, kad spaudi vieno tipo turinį – pavyzdžiui, tam tikrų politinių pažiūrų komentarus, jis ima tau rodyti daugiau panašaus.
O kita pusė? Ji tiesiog pradingsta iš tavo matymo lauko. Taip susidaro vadinamosios „informacinės burbulų“ zonos, kuriose žmogus gyvena tarsi atskirame informaciniame pasaulyje. Jis mato tik tai, kas atitinka jo ankstesnes nuostatas, ir neturi galimybės pamatyti kitokio požiūrio.
Tai svarbu suprasti, nes būtent čia ir formuojasi mūsų įsitikinimai, ne tiek iš faktų, kiek iš pasikartojančio turinio. Kai viena idėja kartojama vėl ir vėl, ji ima atrodyti ne tik pažįstama, bet ir teisinga.
Ir dažnai žmogus net nebepastebi, kad jo nuomonė nėra savarankiška, o suformuota sistemos, kurios tikslas, kuo ilgiau jį išlaikyti ekrane.
Kas nutinka mūsų kritiniam mąstymui?
Vienas pavojingiausių algoritmų padarinių – kritinio mąstymo nusilpimas. Kai visa informacija pateikiama „vartotojui patogiai“, kai nėra būtinybės abejoti, tikrinti šaltinių ar diskutuoti su kitaminčiais, mūsų mąstymo raumenys ima silpti. Kodėl stengtis analizuoti, jei sistema „pateikia atsakymą“?
Taip gimsta paviršutiniškas informacijos suvokimas, kai žmonės pasitiki antraštėmis, emociniais vaizdo įrašais ar skambiomis frazėmis. Toks mąstymas remiasi reakcijomis, o ne argumentais. O kai nebelieka abejonių, nebelieka ir tikros diskusijos, žmonės ima gintis, blokuoti ar ignoruoti kitaip manančius.
Šis procesas skatina poliarizaciją, susiskaldymą tarp mes ir jie. Ir tai vyksta ne tik politiniuose debatuose. Net paprastos temos, nuo skiepų iki klimato kaitos, tampa emocinių susirėmimų lauku, kuriame sunku rasti bendrą kalbą.
Algoritmai, kurie stengiasi išlaikyti dėmesį, puikiai žino, niekas neprikausto dėmesio taip, kaip konfliktas.
Ar įmanoma atsikratyti algoritmų įtakos?
Visiškai išvengti algoritmų įtakos – praktiškai neįmanoma. Net jei nesinaudoji socialiniais tinklais, dauguma informacijos vis tiek ateina iš jų. Net naujienų portalai optimizuoja turinį pagal skaitytojų elgseną. Tačiau sąmoningumas gali tapti stipriausiu įrankiu.
Pirmas žingsnis yra suprasti, kad tai, ką matai internete, nėra visas paveikslas. Antras – sąmoningai ieškoti kitų šaltinių. Skaityti skirtingas nuomones, peržiūrėti kelias svetaines, sekti ne tik patinkančius, bet ir kritiškai mąstančius žmones.
Trečias, apriboti laiką, kurį praleidi algoritmų valdomoje erdvėje. Kuo mažiau priklausomybės, tuo daugiau erdvės savo mintims.
Ir galbūt svarbiausia yra kalbėtis su kitais. Gyvai. Be filtrų. Be patiktukų. Tik taip galima vėl atrasti gebėjimą išgirsti, priimti skirtumus ir formuoti nuomonę ne iš „feedo“, o iš tikro gyvenimo.
Sąmoningas žvilgsnis į tai, kas mus veikia
Algoritmai neišvengiamai keičia tai, kaip matome pasaulį. Jie ne tik padeda, bet ir tyliai formuoja mūsų įpročius, įsitikinimus, emocijas. Ir nors to nesijaučia kasdien, ilgainiui tai tampa mūsų pasaulėvaizdžio pagrindu.
Todėl verta nepamiršti, kad jei leidžiame, kad mus nuolat „šertų“ ta pačia informacija, galų gale imame tikėti tuo, ką matome dažniausiai. Bet jei įsitraukiame sąmoningai, galime vėl rinktis, ką galvoti, kaip matyti ir kuo tikėti.
Mąstymas yra ne funkcija, kurią algoritmai gali perimti. Tai mūsų galimybė. Ir ją dar turime.
