Mokslininkams pavyko padaryti tai, kas dar prieš keletą metų atrodė neįmanoma – pasitelkę vieną pažangiausių Saulės teleskopų pasaulyje, jie nufotografavo dar niekada tokio aiškumo neturėjusią mūsų žvaigždės paviršiaus nuotrauką. Tai ne tik įspūdingas technologinis proveržis. Atradimas atskleidė plika akimi nematomas magnetinių laukų juostas, besitęsiančias vos per 20 kilometrų.
Mokslininkams pavyko padaryti tai, kas dar prieš keletą metų atrodė neįmanoma – pasitelkę vieną pažangiausių Saulės teleskopų pasaulyje, jie nufotografavo dar niekada tokio aiškumo neturėjusią mūsų žvaigždės paviršiaus nuotrauką.
Tai ne tik įspūdingas technologinis proveržis. Atradimas atskleidė plika akimi nematomas magnetinių laukų juostas, besitęsiančias vos per 20 kilometrų, t. y. tiek, kiek apytiksliai siekia visas Manhatano ilgis.
Šios šviesios ir tamsios juostos, vadinamos striacijomis, atsiranda Saulės paviršiaus grūdelių pakraščiuose. Jas formuoja švelnūs, audeklą primenantys magnetiniai laukai.
Kai pro šias magnetines „užuolaidas“ sklinda šviesa, jos intensyvumas keičiasi, taip sukurdamos specifinį juostuotą piešinį, panašiai kaip šviesa, prasiskverbianti pro plevėsuojančią medžiagą.
Saulės paviršius, kurio dar niekas nematė
Šį atradimą padarė JAV Nacionalinės mokslo fondo Saulės observatorijos (NSO) mokslininkai, naudodami Danielio K. Inouye Saulės teleskopą, stovintį Havajuose.
Tai galingiausias Saulės teleskopas pasaulyje, leidžiantis tyrinėti dangaus kūną tokia raiška, kokios dar niekas nebuvo pasiekęs.
Pagrindinis tyrimo autorius dr. Davidas Kuridze iš NSO teigia, kad „tai pirmasis kartas, kai Saulės paviršiaus smulkioji struktūra buvo ištirta su maždaug 20 kilometrų skiriamąja geba – tai yra tiek, kiek ilgas Manhatano rajonas.“
Neįtikėtinai smulkūs magnetiniai svyravimai
Pasak mokslininkų, šios striacijos yra tiesioginis įrodymas, kad net ir vos šimtų gausų stiprumo magnetiniai laukai, tokie pat kaip buitinio šaldytuvo magnetas, sugeba paveikti Saulės plazmos tankį ir jos šviesos sklidimą.
Šie pokyčiai lemia taip vadinamas Vilsono depresijas – situacijas, kai matomas paviršius tarsi „nusėda“ per kelis kilometrus. Tai aptinkama tik dėl neprilygstamos 4 metrų skersmens veidrodžio raiškos, kuria pasižymi Inouye teleskopas.
Kaip pažymi dr. Han Uitenbroek, tyrimo bendraautorius, panašios magnetinės struktūros anksčiau buvo pastebėtos ir kur kas toliau esančiuose objektuose, pavyzdžiui, molekuliniuose debesyse. Inouye teleskopo tikslumas leidžia suprasti tokių struktūrų elgseną ne tik Saulėje, bet ir visatoje plačiau.
Praktinė nauda – ne tik mokslinė
Nors gali pasirodyti, kad šios struktūros tik estetiniai gamtos piešiniai, jų reikšmė – kur kas gilesnė. Būtent magnetiniai pokyčiai paviršiuje ir jų sąveika lemia pavojingus Saulės reiškinius – žybsnius, plazmos pliūpsnius ir kitus įvykius, galinčius paveikti Žemės technologijas.
Inouye teleskopo rezultatai padės geriau suprasti šių reiškinių priežastis, o tai tiesioginis žingsnis tikslesnių kosminių orų prognozių link. Toks supratimas ypač svarbus, kai mūsų kasdienybė vis labiau priklauso nuo palydovų, interneto ir elektros tinklų.
Mokslas peržengia ribas
„Tai tik vienas iš pirmųjų Inouye teleskopo pasiekimų, – teigia NSO Saulės teleskopo direktorius dr. Davidas Boboltzas. – Toks tikslumas leidžia tyrinėti mažos apimties fizikinius procesus, kurie iki šiol buvo neįkandami nuo Žemės.“
Tyrėjų komanda žvelgia į ateitį optimistiškai – tai, ką dabar pavyko užfiksuoti Saulėje, gali tapti raktu į dar gilesnį visatos pažinimą. Matant, kaip subtilūs magnetiniai laukai formuoja tiek dangaus kūnų paviršių, tiek jų aplinką, įmanoma ieškoti dėsningumų ir kitose žvaigždėse bei net galaktikose.
