Šių metų vasarį bendrovė „ChatGPT“ didžiavosi tapusi greičiausiai augančia mobiliąja aplikacija pasaulyje, bet jau rugsėjį galėjome konstatuoti, kad pokalbių roboto vartojimas krito trečią mėnesį iš eilės. Rugpjūtį tyrimų institutas „Pew“ pranešė, jog 52 proc. amerikiečių jaučiasi labiau išsigandę nei entuziastingi dėl augančio dirbtinio intelekto naudojimo. Turbūt naivu būtų galvoti, kad tai reiškia dirbtinio intelekto (DI) kompanijų pabaigos pradžią, bet leiskime sau pagalvoti, kad bent jau ažiotažas dėl DI pereina į naują, mažiau audringą etapą. 
Šių metų vasarį bendrovė „ChatGPT“ didžiavosi tapusi greičiausiai augančia mobiliąja aplikacija pasaulyje, bet jau rugsėjį galėjome konstatuoti, kad pokalbių roboto vartojimas krito trečią mėnesį iš eilės. Rugpjūtį tyrimų institutas „Pew“ pranešė, jog 52 proc. amerikiečių jaučiasi labiau išsigandę nei entuziastingi dėl augančio dirbtinio intelekto naudojimo. Turbūt naivu būtų galvoti, kad tai reiškia dirbtinio intelekto (DI) kompanijų pabaigos pradžią, bet leiskime sau pagalvoti, kad bent jau ažiotažas dėl DI pereina į naują, mažiau audringą etapą.
„Tesla“ humanoidinis robotas „Optimus“ / „YouTube“/ekrano nuotr.
Mobilioji programėlė, kuri neužilgo perėmė „greičiausiai augančios aplikacijos“ titulą iš „ChatGPT“, buvo socialinio tinklo „Facebook“ motininės įmonės „Meta“ išleista „Threads“, naujas socialinis tinklas skirtas dalintis trumpomis tekstinėmis žinutėmis. Nors užfiksuoti skaičiai buvo įspūdingi, tačiau, praėjus kiek laiko ir nusėdus dulkėms, vėl pasirodė naujienos, kurias patvirtino ir pati „Meta“ – dauguma šių naujų vartotojų į „Threads“ nesugrįžta, o sugrįžtantieji naudojasi programėle vis rečiau ir trumpiau.
Informacinių technologijų srityje tokie dėmesio pliūpsniai ir po jų žemyn smingančios vartotojų įsitraukimo kreivės yra įprastas dalykas. Vien per paskutinius kelerius metus mums buvo pardavinėjama, kad bene ateitis priklauso kriptovaliutoms, ateitis priklauso metaversui, skaitmeniniams kripto žetonams („NFT“) ar virtualiai realybei.
Aha, galbūt prieš tai ir klydome... Bet dabar tai jau tikrai tikrai ateitis priklauso dirbtiniam intelektui.
Tačiau visais atvejais šablonas toks pat: auksinės ateities ir revoliucijos pažadai, tuomet dėmesys ir investicijos, galiausiai, nepateisinti lūkesčiai, pasikeitusios nuotaikos, nuosmukis ir rampų šviesos nukreipimas į kitą ateities ir revoliucijos šaltinį.
Kodėl toks banguotas ciklas veikia? Paieškokime priežasčių.
Rožinė technologijų svajonė
Pirmiausia, pripažinkime sau, kad bent daliai mūsų technologinės utopijos idėja yra žavinga. Aplinkui apstu krizių ir problemų, kurias, atrodytų, galėtume spręsti technologinių proveržių pagalba: klimato kaita, demokratinių institucijų byrėjimas, maisto, atskirties, susiskaldymo iššūkiai. Juk taip norėtųsi, kad koks naujasis Steve'as Jobsas scenoje pasakytų „and one more thing...“ (liet. ir dar vienas dalykas...) ir pristatytų tai, kas pernakt pakeistų pasaulį į gera.
Tai, jog kartais ne visai suprantame, kaip tiksliai kokia nors inovacija operuojama ir kaip būtent ji galėtų pagerinti mūsų gyvenimus, veikia šių susidomėjimo bangų naudai: pažadų ir ateities vizijų kritiškai įvertinti neturime įrankių, o tie, kurie gėbėtų mums padėti, neketina spjauti į šulinį, iš kurio patys geria.
Dar yra ir mitologinė tokio požiūrio į informacines technologijas pusė. Juk į naują išradimą ar atradimą dvejetainės sistemos pasaulyje žiūrime kažkaip kitaip nei į kokią medžiagų mokslo sukurtą naują plėvelę ar agronomijoje pradėtą taikyti naujovišką dirvožiemio produktyvumo didinimo būdą.
Savo knygoje „From Counter-Culture to Cyber-Culture“ (liet. „Nuo kontrkultūros iki kibertinetinės kultūros“) Stanfordo universiteto komunikacijos profesorius Fredas Turneris pasakoja istoriją, kaip kompiuteriai, internetas ir šiuos kuriantieji įgavo išskirtinę maištininkų, geradarių ir švietėjų aurą.
Tiesa, šioje istorijoje dedamųjų nemažai: čia ir 7-ojo dešimtmečio JAV vakarų pakrantėje plitusi hipių pasaulėžiūra, ir pirmųjų interneto vartotojų, mokslininkų, stiprus polinkis bendradarbiauti, ir kultūrinės ikonos, tokios kaip Stewartas Brandas, norėję pasiekti tvirtesnį visuomenės atsakomybės jausmą platindami Žemės nuotraukas iš kosmoso, ir, galiausiai, be galo optimistiniai interneto ateities vertinimai dalykiniuose leidiniuose.
Pavyzdžiui, „Wired“ drąsiai lygino pasaulinį kompiuterių tinklą net ne su Gutenbergo spausdinimo staklių išradimu, o su žmogaus gebėjimu pažaboti ugnį.
Toks indėlis Vakarų pasaulio kultūroje formuoja įvaizdį, jog skaitmeninės, kompiuterinės naujovės įgalina jų naudotoją, aprūpina reikalingomis priemonėmis keisti savo aplinką bei yra pasipriešinimo sistemai įrankis, kontrkultūrinis simbolis. Vadovaujantis tokiu vaizdiniu kompiuterinės inovacijos matomos kaip tikrasis būdas keisti pasaulį, o ne tiesiog dar vienas produktas, siekiant pardavimų.
Laikai pamažu keičiasi, kritiškas didžiųjų technologijų kompanijų vertinimas auga, anglų kalboje net pradėtas vartoti naujadaras „techlash“ (sudarytas iš žodžių „technology“ ir „backlash“ – priešiška reakcija). O kiek dar iš mūsų gaubia rožinis rūkas, klausantis apie technologinį progresą – pasakyti sudėtinga.
Ekonominė neišvengiamybė?
Kitą įdomią technologinių burbulų ir jų sprogimų priežastį siūlo ekonomistai Edouardas Schaalas ir Mathieu Tascherau-Dumouchelis.
Šiemet publikuotame moksliniame darbe „Herding through booms and busts“ (liet. „Minios elgsena pakilimuose ir nuosmukiuose“) jie apžvelgia modelį, kuriame spartus augimo ir griūties ciklas pasiekiamas savaime, racionalių ekonominių veikėjų.
Tokiai bangai sukelti užtenka tik pradinio postūmio – inovacijos, kurios produktyvumo rezultatai nėra aiškiai žinomi. Šiame modelyje optimistiškai nusiteikę investuotojai nusprendžia „statyti“ ant technologijos, jų investicijos priimamos kaip teigiamas signalas, didinantis optimizmą ir pritraukiantis dar daugiau pinigų. Įsisuka uždaras optimizmo ratas, bet galop tokią inovaciją pristačiusi kompanija pasiekia savo piką. Kreivė nebekyla į viršų, investuotojai nebegauna teigiamų signalų, supranta padarę klaidą vertindami potencialią grąžą ir nuotaikų spiralė pakrypsta į kitą pusę, smukdydama piniginę technologijos vertę.
Jei tokioms klaidoms gali būti neatsparūs investuotojai, kurių visas darbas susideda iš kietos analizės, prognozavimo ir matymo kiaurai tuščią rinkodarą, kokią viltį atsispirti pasaulį keičiančių technologijų vilionėms turime mes?
Turbūt nedidelę, ypač kuomet mūsų informaciniame lauke apstu pranešimų apie akis drėkinančias sumas, pritrauktas naujų startuolių, ar neva nešališkų konferencijų pranešėjų pasvarstymų, kaip atrodys mūsų rytojus.
2021-ųjų sausį turėjome progą įsitikinti, jog eilinių žmonių nuomonių ir nuotaikų kaita gali turėti stiprios įtakos akcijų biržai. Tą mėnesį neprofesionalių investuotojų bendruomonė „Reddit“ platformoje nusprendė masiškai pirkti žaidimų parduotuvių „GameStop“ kompanijos akcijas, taip sukeldama didelį galvos skausmą fondams, stačiusiems už kainos kritimą, ir turbūt taip išgelbėjo bendrovę nuo bankroto.
Šis neįprastas įvykis netgi ekranizuotas šiemet pasirodysiančiame filme „Dumb Money“ – Kvaili pinigai.
Gali būti naivu tikėtis, jog tai – tik vienkartinis reiškinys. Tarkime, peržvelgus populiariausias akcijas, kurias renkasi neprofesionalūs investuotojai, į akis labai krenta investicijos į „Tesla“, kuri susirenka liūto dalį privačiai investuojamų pinigų.
Būtent taip „Tesla“ tapo vertingiausia automobilių kompanija pasaulyje, šiuo momentu rinkoje verta daugiau nei kitos 9 automobilių gamintojos kartu sudėjus, nepaisant to, kad nei pagal pajamas, nei pagal dividendus, nei pagal pagaminamų automobilių skaičių ji nepatenka net į dešimtuką.
Magiškų pupų strategija
Paskutinė detalė šioje technologinių burbulų dėlionėje yra pačios korporacijos, puikiai įsisamoninusios pirmąsias dvi sudėtines dalis ir dedančios visas pastangas jas išnaudoti savo naudai. Geriausiai tokį požiūrį įkūnija kontraversiškasis milijardierius ir chroniškas „arabų pūtėjas“ Elonas Muskas.
Patyrinėti šio plačiai žinomo ir didelę įtaką turinčio žmogaus istoriją, charakterį ir pažiūras, būtų tikrai įdomu, tačiau šį kartą apsiribokime jo pareiškimais ir pasisakymais, pristant naujus produktus ir inovacijas.
Kiekvienais metais, pradedant nuo 2014-ųjų, E.Muskas, kalbėdamas apie galimybes „Tesla“ automobiliuose naudotis pilna autopiloto funkcija, sako, jog tai nutiks „jau šiemet“ arba „per 18 mėnesių“, arba „jau kitais metais“.
Dabar 2023-iųjų ruduo. Pilnas autonominis vairavimas „Tesla“ automobiliuose tebėra bandymų stadijoje. Taip, kone per dešimtmetį pasistūmėta į priekį ir galbūt projektas nėra pasmerktas žlugti, tačiau ankstyvieji „Teslų“ pirkėjai turbūt jau pradėjo galvoti apie automobilio atnaujinimą, taip ir nesulaukę žadėtų privalumų.
Ir tai – tik žymiausias besaikio pažadų dalijimo pavyzdys, siekiant sukurti skambių antraščių srautą, kultivuoti vizionieriaus ir industrijos milžino personą, ir, ką dažnai pamirštame, naujais pareiškimais ir pažadais užgožti tai, kas jau buvo įsipareigota, bet taip ir liko neištęsėta.
„Tesla“ vilkikas turėjo pasirodyti 2019-aisiais, 2020-aisiais gatvėse turėjome pamatyti sportinio „Tesla“ modelio „Roadster“ naująją versiją, 2021-ieji turėjo būti futuristinio pikapo „Cybertruck“ išleidimo metai, o 2023-aisiais žadėtas „Tesla“ humanoidinis robotas. Visų šių produktų dar nėra pirkėjų rankose, o jų ateitis labai miglota.
Šią strategiją E.Muskas atkartoja ir kitose kompanijose. „Neuralink“ turėjo pradėti smegenų implanto bandymus su žmonėmis 2020-aisiais, „SpaceX“ jau 2026-aisiais turėjo skraidinti žmogų į Marsą, o „Hyperloop“ – sutrumpinti kelionę tarp Niujorko ir Vašingtono iki 29 minučių. Nei vienas iš pažadų ir vėl nevirto realybe, tačiau viešumas, kurio sulaukta, ir suformuotas asmenybės kultas padeda kelti kompanijų akcijų kainas, o E.Muskui išlaikyti vieno turtingiausių pasaulio žmonių statusą.
Toks elgesys neliko nepastebėtas netgi už akcijų rinkas atsakingai JAV institucijai, kuri kaltino E.Muską, pareiškimų socialiniuose tinkluose pagalba, manipuliuojant „Teslos“ akcijų kainas.
Tarp kontrolierių ir kompanijos buvo pasiektas susitarimas, kurio dalis įpareigojo E.Muską savo veiklą socialiniuose tinkluose iš anksto derinti su teisininku, bet panašu, kad tokio susitarimo įgyvendinimo priežiūra nelabai egzistuoja ir E.Muskas toliau gali rašyti ir žadėti tai, kas jam šauna į galvą.
Pabaigai
Dar Homero „Iliadoje“ rašyta: apgauk mane kartą – gėda tau, apgauk antrą – gėda man. Tačiau dabar kur kas aktualesnis atrodo rašytojo Stepheno Kingo tęsinys šiai patarlei: apgauk mane trečią – gėda mums abiems.
Žinoma, toli gražu ne kiekvieną inovaciją ar naują produktą verta vadinti apgaule, tačiau, prasidėjus kalboms apie dar vieną „pasaulio pakeitimą“, riba tarp įdomių įžvalgų ir atviros manipuliacijos labai greitai ima blukti.
