Dar visai neseniai jaunas specialistas po universiteto galėjo tikėtis pradėti nuo paprastesnių užduočių: parengti pirmą analizės juodraštį, sutvarkyti duomenis, parašyti susitikimo santrauką, atlikti rinkos apžvalgą ar sukurti prezentacijos pagrindą. Tai nebuvo prestižinis darbas. Dažnai tai buvo nematoma, techninė, kartais monotoniška veikla. Tačiau būtent nuo jos prasidėdavo profesinis augimas.
Dar visai neseniai jaunas specialistas po universiteto galėjo tikėtis pradėti nuo paprastesnių užduočių: parengti pirmą analizės juodraštį, sutvarkyti duomenis, parašyti susitikimo santrauką, atlikti rinkos apžvalgą ar sukurti prezentacijos pagrindą. Tai nebuvo prestižinis darbas. Dažnai tai buvo nematoma, techninė, kartais monotoniška veikla. Tačiau būtent nuo jos prasidėdavo profesinis augimas.
Asociatyvi „Pexels“ nuotr.
Šiandien būtent tokias užduotis vis dažniau perima dirbtinis intelektas (DI). Todėl svarbiausias klausimas nėra vien tai, ar DI atims darbo vietas. Daug subtilesnė problema yra kita: kas nutinka, kai DI perima pirmąsias užduotis, per kurias jaunas žmogus mokėsi tapti specialistu? Kitaip tariant, ar darbo rinkoje nyksta ne tik kai kurios funkcijos, bet ir pirmasis karjeros laiptelis?
Ši įtampa jau matoma tarptautiniuose darbo rinkos tyrimuose. „Stanford Digital Economy Lab“ tyrėjų analizė rodo, kad nuo generatyvinio DI paplitimo pradžios 22–25 metų darbuotojų užimtumas labiausiai DI paveiktose profesijose sumažėjo apie 16 proc., net įvertinus įmonių lygmens pokyčius.
Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad labiau patyrusių darbuotojų užimtumas tose pačiose profesijose išliko stabilus arba augo. Tai rodo, kad DI poveikis labiausiai juntamas ne visai profesijai vienodai, o būtent karjeros pradžioje.
Nykstantis pirmasis karjeros laiptelis
Karjeros pradžios pozicijos ilgą laiką atliko dvi funkcijas. Darbdaviams jos leido paskirstyti paprastesnes, daug laiko reikalaujančias užduotis. Jauniems darbuotojams jos suteikė galimybę mokytis realioje darbo aplinkoje.
Absolventas dar nebūdavo ekspertas, tačiau per kasdienes užduotis pradėdavo suprasti organizacijos logiką, klientų poreikius, profesinius standartus, vadovų lūkesčius ir sprendimų priėmimo procesus. Paprastos užduotys nebuvo tik paprastos – jos buvo mokymosi mechanizmas.
Čia ir atsiranda paradoksas. Darbdaviai nori patirties, bet tuo pačiu gali mažinti tas pozicijas, kuriose patirtis įgyjama. Jaunam žmogui sakoma: „Mums reikia, kad jau mokėtumėte dirbti savarankiškai, suprastumėte verslo kontekstą, gebėtumėte analizuoti, komunikuoti, priimti sprendimus ir naudoti DI.“
Tačiau kaip tai išmokti, jei pirmosios galimybės mokytis realioje organizacijoje tampa vis siauresnės?
Kita vertus, DI nebūtinai reiškia, kad jauni specialistai tampa nereikalingi. Jis veikiau keičia klausimą: ne „ar DI pakeis žmogų?“, o „kokio žmogaus DI nepakeis?“
Kokių specialistų DI nepakeis?
Būtent šį klausimą nagrinėjo KTU EVF bakalauro studijų programos „Verslas ir antreprenerystė“ studentai. Dr. Aistės Vaišnorės koordinuotame iššūkiais grįsto mokymosi projekte „Talent vs AI“ jie tyrė, kaip DI keičia verslo vystymo, eksporto, pardavimų ir klientų valdymo veiklas bei kokių kompetencijų įmonės tikisi iš jaunųjų specialistų.
Studentų atliktas žvalgomasis tyrimas, kuriame apklausta 18 įmonių vadovų ir 34 jaunieji pardavimų specialistai, atskleidė, kad technologijų eroje pradedančiajam specialistui nebeužtenka tik gauti karjeros pradžios poziciją ir tikėtis būti „apmokytam darbuotojui“.
Apie 45 proc. vadovų kaip svarbiausią kriterijų išskyrė gebėjimą greitai mokytis ir adaptuotis, apie 40 proc. – veržlumą, motyvaciją, charakterį ir bendravimo manieras, o net 94 proc. nurodė, kad žmogiškojo ryšio kūrimas, derybos ir kliento supratimas yra veiklos, kurių DI nepakeis.
Vadinasi, žmogaus vertė versle persikelia į aukštesnį lygmenį. DI gali padėti greičiau atlikti rutinines užduotis, apdoroti duomenis ar parengti pirminį pasiūlymo variantą. Tačiau verslo plėtroje, eksporte, pardavimuose ar tarptautinių rinkų vystymo procesuose lemiami išlieka gebėjimai suprasti situaciją, kurti pasitikėjimą, derėtis, priimti sprendimus neapibrėžtume ir matyti platesnį kliento ar partnerio kontekstą.
Ši įžvalga sutampa ir su platesnėmis tarptautinėmis tendencijomis. Pasaulio ekonomikos forumo „Future of Jobs Report 2025“ duomenimis, DI ir didieji duomenys yra tarp sparčiausiai augančių kompetencijų, tačiau kartu auga ir žmogiškųjų gebėjimų svarba: kūrybinis mąstymas, atsparumas, lankstumas, smalsumas ir mokymasis visą gyvenimą išskiriami kaip vieni svarbiausių ateities darbo rinkos įgūdžių.
Toje pačioje ataskaitoje nurodoma, kad iki 2030 m. 59 proc. darbuotojų reikės papildomo mokymosi ar persikvalifikavimo.
Universitetų atsakas: mokytis dirbant dar studijų metu
Tai kelia rimtą iššūkį universitetams. Jeigu darbo rinka nebepasiūlo tiek daug tradicinių karjeros pradžios pozicijų, universitetai turi stiprinti tai, kas anksčiau natūraliai vykdavo darbo vietoje: realių problemų sprendimą, projektinį mokymąsi, bendradarbiavimą su verslu, mentorystę, grįžtamąjį ryšį ir gebėjimą veikti neapibrėžtose situacijose.
Studentui nebeužtenka „žinoti apie verslą“ ar „mokėti parengti analizę“. Jis turi kuo anksčiau patirti, kaip sprendimai priimami tikrose organizacijose, kur informacija yra neišsami, interesai skirtingi, o klaidos turi pasekmes.
Todėl vis svarbesni tampa tokie studijų modeliai, kurie studentą į realią darbo aplinką įveda dar iki diplomo įteikimo. Vienas tokių pavyzdžių – KTU Verslo antreprenerystės studijų programos 3+1 modelis, kuriame numatytos dvi semestro trukmės praktikos verslo įmonėse.
Jų metu studentai ne stebi, kaip veikia organizacija, bet patys sprendžia jiems iškeltus uždavinius: prisideda prie eksporto, pardavimų stiprinimo, verslo plėtros ar kitų įmonei aktualių klausimų. Dar svarbiau tai, kad jie tai daro ne vieni – šalia yra įmonės mentorius, kuris padeda suprasti verslo kontekstą, konsultuoja, nukreipia, paaiškina klaidas ir padeda jaunam žmogui augti profesiškai.
Rita Jucevičienė, KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto docentė, inicijavusi bakalauro studijų programos „Verslas ir antreprenerystė“ modelio pertvarką, kad jis geriau atlieptų šiuolaikinės darbo rinkos poreikius ir tendencijas, teigia, kad „3+1 modelio vertė yra ta, kad studentas profesinę patirtį pradeda kaupti dar studijų metu, o ne tik gavęs diplomą.
„Verslo įmonėse jis susiduria su realiais uždaviniais, mokosi suprasti konkrečios organizacijos veikimo logiką, gauna įmonės mentoriaus grįžtamąjį ryšį ir palaipsniui ugdo gebėjimą priimti sprendimus tikrame verslo kontekste. Tai kuria vertę ir įmonėms – jos gali anksčiau pastebėti jaunus talentus, įtraukti juos į aktualių verslo problemų sprendimą ir prisidėti prie specialistų, kurie supranta realius rinkos poreikius, ugdymo“, – sako ji.
Būtent todėl DI amžiuje praktika realioje įmonėje su mentoryste tampa vienu svarbiausių būdų neprarasti pirmojo karjeros laiptelio.
Kas augins ateities specialistus?
Darbdaviai taip pat turės permąstyti savo santykį su jaunais specialistais. Trumpuoju laikotarpiu gali atrodyti patrauklu sumažinti karjeros pradžios pozicijų skaičių ir dalį jų funkcijų perduoti DI.
Tačiau ilgainiui tokia strategija gali atsisukti prieš pačias organizacijas. Jei niekas nebeinvestuos į pradedančiuosius, po kelerių metų rinkoje trūks vidurinės grandies ir patyrusių specialistų. Patirtis neatsiranda savaime. Ji užauga per užduotis, klaidas, grįžtamąjį ryšį, atsakomybę ir mentorystę.
Todėl didžiausia rizika nėra ta, kad DI pakeis visus jaunus specialistus. Didesnė rizika – kad jis tyliai susiaurins pirmąjį karjeros laiptelį, nuo kurio prasidėdavo profesinis augimas. Jeigu paprastos pradinės užduotys nyksta, reikia kurti naujus būdus mokytis dirbant. Tai jau ne tik studentų pasirengimo klausimas.
Tai ir universitetų gebėjimo atnaujinti studijas, ir darbdavių pasirengimo investuoti į jaunus žmones klausimas.
Būsimam studentui tai reiškia, kad renkantis studijas vis svarbiau vertinti ne tik programos pavadinimą, bet ir tai, kiek joje yra realių verslo situacijų, praktikos, mentorystės ir galimybių mokytis naudoti technologijas konkrečioms problemoms spręsti. DI nekeičia poreikio augti kaip specialistui, bet keičia aplinką, kurioje tas augimas vyksta.
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) doc. dr. Rita Jucevičienė ir dr. Aistė Vaišnorė
