Naujausi Kopenhagos universiteto mokslininkų tyrimai leidžia teigti, kad pirmoji gyvybė mūsų Saulės sistemoje galėjo atsirasti Marse po vandens turtingų anglies asteroidų bombardavimo per pirmuosius 100 milijonų jo evoliucijos metų. Pasak mokslininkų, maždaug prieš puspenkto milijardo metų vandens buvo tiek, kad visoje Raudonojoje planetoje galėjo tyvuliuoti vandenynai.
Naujausi Kopenhagos universiteto mokslininkų tyrimai leidžia teigti, kad pirmoji gyvybė mūsų Saulės sistemoje galėjo atsirasti Marse po vandens turtingų anglies asteroidų bombardavimo per pirmuosius 100 milijonų jo evoliucijos metų. Pasak mokslininkų, maždaug prieš puspenkto milijardo metų vandens buvo tiek, kad visoje Raudonojoje planetoje galėjo tyvuliuoti vandenynai.
Žvaigždžių ir planetų formavimąsi tiriantis Kopenhagos universiteto profesorius aiškina, kuo svarbūs tie asteroidai, kurie ne tik atneša vandens, bet ir biologiškai svarbių molekulių, tokių, kaip aminorūgštys.
„Mūsų tyrimai rodo, kad Marse buvo dvi svarbios sudedamosios dalys, galinčios paskatinti gyvybės vystymąsi – vanduo ir sudėtingas organinis junginys. Be jų nebūtų įmanoma sukurti gyvybės planetoje“, – teigia žvaigždžių ir planetų tyrimo centro direktorius prof. Martinas Bizzarro.
Danijos mokslininkai tyrinėjo Žemėje rastus Marso plutos meteorito fragmentus. Jie pasiekė Žemę, kai asteroidas ar kometa taip stipriai atsitrenkė į Marsą, kad prieš milijardus metų į kosmosą pasklido uolienų ir kitų nuolaužų.
„Didžioji dalis meteoritų, o tai – Marso plutos fragmentai – rasti dykumose, karštose Sacharos, Atakamos dykumose arba šaltoje Antarktidoje. Bet daugiausia tyrėme Afrikos šiaurės vakaruose rastus meteoritus“, – nurodo profesorius.
Tyrimai leidžia teigti, kad per pirmuosius 100 milijonų metų Marsą dengę vandenynai buvo mažiausiai 300 metrų gylio – sąlygos, leidžiančios atsirasti gyvybei, Marse egzistavo gerokai anksčiau nei Žemėje. Mokslininkai spėja, kad po šio laikotarpio galėjo įvykti milžiniškas Žemės ir kitos Marso dydžio planetos susidūrimas, suformavęs mūsų Žemės ir Mėnulio sistemą, bet kartu sunaikinęs Žemėje galėjusią būti gyvybę.
„Mūsų svarbiausia išvada – Marso plutoje yra ypatingo tipo asteroido pėdsakų – chromo izotopų „pirštų atspaudai“, leidžiantys daryti išvadą, kokios medžiagos bombardavo planetą per ankstyvąją jos istoriją. Ir mes darome išvadą, kad tai – vandens turtingų asteroidų tipas, žinomas kaip anglies asteroidai, susidarę išorinėje Saulės sistemoje. Juose taip pat gausu organinių molekulių – anglies“, – aiškina prof. M. Bizzarro.
„Perseverance“ misija Marse, Jezero krateryje. NASA nuotr.
Mokslininkams padeda tai, kad Marsas daug mažesnis už Žemę ir jame nėra tektoninių plokščių, kurios nuolat juda ir ištrynė įrodymus, kas įvyko per pirmuosius 500 milijonų mūsų planetos istorijos metų. Kita vertus, Marsą veikia kosmoso spinduliuotė. Jei jame yra gyvybės, ji tikriausiai turėtų būti 1–2 metrų gylyje, sako tyrimo vadovas. Jis nekantriai laukia NASA marsaeigio „Perseverance“ tyrimo mėginių, kurie teikia vilčių, kad bus galop atsakyta į klausimą – ar yra gyvybė Marse.
„Yra keli klausimai, į kuriuos bus atsakyta, kai po 10-15 metų pamatysime šiuos mėginius. Svarbiausia atsakyti į klausimą, ar šiose uolienose yra senovės gyvybės pėdsakų. Yra ir daug kitų mokslui svarbių klauusimų. Pavyzdžiui, mūsų tyrimas spėja, kad visa Marso pluta buvo paveikta asteroidų bombardavimo. Medžiaga, surinkta Marso paviršiuje, leistų iš esmės įrodyti šią hipotezę“, – nurodo jis.
NASA marsaeigio „Perseverance“ užduotis – surinkti ir saugoti mėginius. Į Marsą planuojama pasiųsti nepilotuojamą misiją, Raudonojoje planetoje turėtų nusileisti nedidelė raketa, į kurią bus įkelti marsaeigio surinkti pavyzdžiai ir išskraidinti į Žemę.
