1973 metų rugsėjo 10 dieną NASA misijų kontrolės centre nuaidėjo garsas, kurio niekas neturėjo ten išgirsti. Iš orbitos pasigirdo moteriškas balsas, prisistatęs kaip Helen Gariot, teigiantis, kad ką tik atskrido į kosminę stotį „Skylab“ su šiltu maistu astronautams. 
1973 metų rugsėjo 10 dieną NASA misijų kontrolės centre nuaidėjo garsas, kurio niekas neturėjo ten išgirsti. Iš orbitos pasigirdo moteriškas balsas, prisistatęs kaip Helen Gariot, teigiantis, kad ką tik atskrido į kosminę stotį „Skylab“ su šiltu maistu astronautams.
Asociatyvi nuotr.
Tačiau misijoje dalyvavo tik trys vyrai, ir nė viena moteris nebuvo įtraukta į įgulą. Tai, kas įvyko tą dieną, ilgus metus buvo laikoma paslaptyje, o tik po ketvirčio amžiaus paaiškėjo, kad tai buvo vienas iš labiausiai apgalvotų pokštų kosmoso tyrinėjimų istorijoje.
Šio sumanymo autorius buvo Ovenas Gariotas, vienas iš „Skylab 3“ įgulos narių. Kartu su Alanu Beanu, ketvirtuoju žmogumi, žengusiu Mėnulyje, ir Jacku Lousma jis turėjo praleisti kosmose net 59 dienas.
Dar prieš startą O. Gariotas paprašė savo žmonos H. Gariotas įrašyti specialias frazes į diktofoną. Kiekviena jų buvo kruopščiai sugalvota, su pauzėmis, kad pokalbis skambėtų natūraliai, lyg tai būtų gyva komunikacija su skrydžių valdymo centru.
Helen įrašė keletą sakinių, pavyzdžiui apie šiltą maistą, kurio astronautams ilgai trūko, ir net komentarą apie Kalifornijoje siautusius miškų gaisrus, kuriuos ji „matė“ iš kosmoso. Tokios detalės suteikė žaismingai istorijai autentiškumo.
Sąmokslas su kontrolės centru
Kad pokštas pavyktų, O. Gariotui reikėjo bendrininkų Žemėje. Jam padėjo du komunikatoriai, turėję tiesioginį ryšį su įgula, tai Robertas Crippenas ir Karlas Henize. Jie vaidino nustebusius, kai pasigirdo H. Gariot balsas, ir taip sukūrė visiškai tikrovišką įspūdį.
Net skrydžių direktorius Neilas Hutchinsonas nesuprato, kas vyksta, o kontrolės centro darbuotojai buvo apstulbę, juk jie tiksliai žinojo, kad „Skylab“ laive moterų nėra.
Šis pokštas buvo toks gerai apgalvotas, kad NASA darbuotojai niekada neįtarė klastos. O. Gariotas ir jo kolegos paslaptį saugojo net 25 metus. Tik 1998 metais, minint „Skylab 3“ misijos 25-ąsias metines, astronautas nusprendė atskleisti tikrąją istoriją.
Dar po dvejų metų jis išsamiai papasakojo apie šį pokštą NASA žodinės istorijos projekte. Jis pripažino, kad didžiausią pasitenkinimą jam suteikė tai, jog niekas NASA taip ir nesuprato, kad tai buvo sąmoningas triukas.
Moksliniai pasiekimai ir kasdienybė orbitoje
Asociatyvi nuotr.
„Skylab 3“ misija neapsiribojo tik humoru. 1973 metų rugpjūčio 25 dieną įgula pagerino tuo metu galiojusį ilgiausio kosminio skrydžio rekordą, praleisdama orbitoje 28 dienas be pertraukos. Vėliau šis laikas dar buvo prailgintas iki 59 dienų.
Astronautai atliko net tris išėjimus į atvirą kosmosą, vienas iš jų truko 6 valandas ir 31 minutę, kas tuo metu buvo rekordinis pasiekimas.
Nors misija prasidėjo sudėtingai, dėl gedimų ir net kosminės ligos simptomų ji tapo dideliu moksliniu laimėjimu. Astronautai atliko biomedicininius tyrimus, stebėjo, kaip mikrogravitacija veikia įvairius organizmus, tai nuo žuvų iki vorų, kurie pynė tinklus visiškoje neįprastoje aplinkoje.
Humoro svarba kosminėse kelionėse
O. Garriott pokštu įrodė, kokią reikšmę gali turėti humoras ilgalaikėse misijose. Stresas, izoliacija ir ilgas laikas uždaroje erdvėje gali tapti sunkia našta net labiausiai pasiruošusiems astronautams.
Tokiais atvejais gebėjimas pajuokauti, praskaidrinti atmosferą ir įnešti žmogiškumo akimirką yra ne mažiau svarbus nei naujausi moksliniai eksperimentai.
Nors šiandien tokia išdaiga galėtų būti įvertinta daug griežčiau, septintajame dešimtmetyje ji tapo legenda ir puikiu pavyzdžiu, kad net kosmose žmonės nepraranda gebėjimo juoktis.
„Skylab 3“ istorija primena, kad net pažangiausios technologijos negali pakeisti paprasto žmogiško humoro, kuris padeda įveikti sunkumus ir kuria bendrystę tarp žmonių tiek Žemėje, tiek už jos ribų.
