Pastaraisiais metais terminas „skaitmeninė nepriklausomybė“ Europos diskusijose apie technologijas tapo ne tik viena dažniausiai naudojamų, bet neretai ir klaidingai suprantamų sąvokų. Ją bandoma pristatyti kaip priešpriešą tarp pasaulinių technologijų ir nacionalinės kontrolės, tarp inovacijų ir reguliavimo, tarp atvirumo ir saugumo. Tačiau toks požiūris – klaidingas.
Pastaraisiais metais terminas „skaitmeninė nepriklausomybė“ Europos diskusijose apie technologijas tapo ne tik viena dažniausiai naudojamų, bet neretai ir klaidingai suprantamų sąvokų. Ją bandoma pristatyti kaip priešpriešą tarp pasaulinių technologijų ir nacionalinės kontrolės, tarp inovacijų ir reguliavimo, tarp atvirumo ir saugumo. Tačiau toks požiūris – klaidingas. Technologiškai pažangioms visuomenėms skaitmeninė nepriklausomybė visuomet reiškė ne izoliaciją, o galimybę pačioms priimti reikiamus sprendimus.
Asociatyvi DI sugeneruota „Pixabay“ nuotr.
Tai dar svarbiau mažoms valstybėms. Lietuva, Latvija ir Estija savo skaitmenines visuomenes nuo pat pradžių kūrė ne atsiribodamos nuo pasaulio, o aktyviai į jį įsitraukdamos ir turėdamos aiškią valdymo sistemos viziją. Baltijos šalių viešosios paslaugos, ekonomika ir netgi tarptautinė reputacija dabar jau yra neatsiejamos nuo skaitmeninės pažangos ir pasitikėjimo. Mums skaitmeninės politikos sprendimai nėra abstrakti diskusija – jie aktyviai formuoja, kaip piliečiai bendrauja su valstybe, kaip plečiasi įmonės ir kiek atsparios yra mūsų visuomenės išorinių pavojų akivaizdoje.
Todėl bendros diskusijos apie „skaitmeninę nepriklausomybę“ dažnai gali klaidinti, nes jose pernelyg dažnai sujungiamos kelios skirtingos problemos. Realybėje tai – kelios diskusijos, tiesiog vykstančios vienu metu.
Šalių vyriausybėms skaitmeninė nepriklausomybė pirmiausia reiškia galimybę užtikrinti informacinių sistemų atsparumą ir garantuoti gyvybiškai svarbių paslaugų tęstinumą. Įmonėms – laisvę rinktis partnerius, kurti inovacijas ir konkuruoti, neužsidarant uždarose IT ekosistemose. Piliečiams – asmens duomenų apsaugą, privatumą ir pasitikėjimą skaitmeniniais įrankiais. Visose srityse kyla daugybė teisinių ir techninių klausimų: kaip taikomas reguliavimas, kaip saugomi duomenys ir kaip skaidriai veikia technologijos.
Nesant atsakymų į šiuos klausimus, informacijos spragas dažnai užpildo baimė. Priklausomybė imama painioti su bendradarbiavimu, kontrolė – su izoliacija. Tačiau sujungtos sistemos nereiškia, kad dingsta skaitmeninė nepriklausomybė. Ji dingsta tik tuomet, kai visuomenė praranda ar apskritai neturi galimybės valdyti sistemų ryšius.
Bet kuriai skaitmenine prasme pažengusiai valstybei bendradarbiavimas su pasaulinėmis technologijų įmonėmis jokių pavojų nekelia. Tikroji rizika – neturėti techninių, teisinių ir operacinių gebėjimų priimti visa reikalinga informacija pagrįstus sprendimus dėl technologijų naudojimo. Skaitmeninė nepriklausomybė praktikoje yra laisvė rinktis ir keisti savo pasirinkimus, pasikeitus aplinkybėms.
Tai itin svarbu debesų kompiuterijos ir dirbtinio intelekto eroje. Šios technologijos pamažu tampa pamatine IT infrastruktūra, panašia į elektros ar transporto tinklus. Tikėtis, kad valstybės naudosis šiomis technologijomis tik kaip papildomais įrankiais, yra tiesiog nerealu. Šiuo metu jau reikia ne klausti „ar visuomenės pasitikės skaitmeniniais įrankiais bei platformomis“, o „ar šis pasitikėjimas bus valdomas, skaidrus ir tvarus?“.
Čia turėtų būti labai aiškiai apibrėžtas ir suprantamas technologijų kūrėjų bei tiekėjų vaidmuo. Technologijų įmonių atsakomybė nėra apibrėžti ir nustatyti valstybių ar visuomenių skaitmeninės nepriklausomybės ribas. Ši atsakomybė priklauso vyriausybėms, reguliuotojams ir demokratinėms institucijoms. Technologijų tiekėjų vaidmuo – užtikrinti, kad priimant bet kokius sprendimus ir sprendžiant bet kokias problemas, technologijos netaptų ribojančiu veiksniu.
Praktikoje tai reiškia, kad skaitmeninė nepriklausomybė negali tiesiog būti pridėta, integruota vėlesniame bet kokio proceso etape. Apie ją skaitmeninėse paslaugose turi būti galvojama nuo pat pradžių ir ji turi būti iš karto diegiama per techninius, sutartinius ir operacinius mechanizmus. Skaitmeninė nepriklausomybė taip pat turi būti lanksti, nes ne visi procesai bei sritys yra vienodai rizikingos ar jautrios saugumo prasme. Taip pat lavai svarbu, kad skaitmeninė nepriklausomybė privalo būti prieinama daugumai, o ne tik didžiausioms institucijoms ar labiausiai reguliuojamoms sritims.
Verta prisiminti ir tai, kad skaitmeninė nepriklausomybė negali būti pažeidžiama piktavališko išorinių jėgų įsikišimo. Augančios geopolitinės nežinomybės ir nuolat tobulėjančių kibernetinių grėsmių akivaizdoje gebėjimas užtikrinti saugų IT sistemų veikimą yra tai, ko piliečiai tikisi iš skaitmeninės valstybės. Nei mokėjimus apdorojančiam bankui, nei pacientų duomenis tvarkančiai ligoninei, nei esmines paslaugas teikiančiai viešajai institucijai kad ir menką laikotarpį neveikiančios, „lūžtančios“ IT sistemos yra nepriimtinos.
Atsparumas kibernetiniams nusikaltimams taip pat nėra tik techninis klausimas – jis apima ir teisinį pasirengimą, ir aiškią atsakomybę, ir pasiryžimą ginti klientų teises. Be šio atsparumo skaitmeninė nepriklausomybė yra pernelyg trapi, o atsparumas be sąmoningo ir protingo valdymo – aklas.
Baltijos šalys tai puikiai supranta. Mūsų skaitmeninės sėkmės istorija nėra sukurta per kraštutinumus – ji pagrįsta pragmatizmu: stipriais skaitmeniniais įgūdžiais, aiškiomis taisyklėmis, glaudžiu viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimu bei gebėjimu mokytis ir prisitaikyti. Toks požiūris būtinas ir šiandien.
Pavojingiausia pozicija šiandieninėse diskusijose yra ne atsargus požiūris į technologijų įsisavinimą, o jų atsisakymas ir ignoravimas. Jų neįsileidimas ne didina, o priešingai – mažina skaitmeninę nepriklausomybę, palikdamas visuomenę nepasirengusią ir nekonkurencingą. Klausimas nėra „ar dalyvauti skaitmeninėje ekonomikoje“, o kaip tai daryti protingai ir efektyviai.
Mažoms, technologiškai pažengusioms šalims skaitmeninė nepriklausomybė niekada nereikš apsitvėrimą skaitmeninėmis sienomis. Skaitmeninė nepriklausomybė joms reikš gebėjimą veikti pasaulyje pagal savo taisykles – aiškiai žinant savo vertybes, pasitikint savo galimybėmis ir turint tiek stiprią ir patikimą valdymo sistemą, kad technologijos taptų įrankiu, o ne rizika.
Būtent taip praktikoje ir turi atrodyti tikra skaitmeninė nepriklausomybė: ne izoliacija, o gerai apgalvotas, faktais pagrįstas ir sąmoningas pasirinkimas.
Renate Strazdina, bendrovės „Microsoft“ nacionalinė technologijų vadovė
