Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga kviečia politikus, bendruomenes ir visuomenę diskutuoti, ar kelių šimtų hektarų saulės elektrinių parkai iš tiesų kuria energetinį nepriklausomumą, ar, priešingai, kelia daugiau rizikų nei naudos.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga kviečia politikus, bendruomenes ir visuomenę diskutuoti, ar kelių šimtų hektarų saulės elektrinių parkai iš tiesų kuria energetinį nepriklausomumą, ar, priešingai, kelia daugiau rizikų nei naudos.
Milžiniškas projektas Klaipėdos rajone
Klaipėdos rajone, Kretingalės seniūnijoje, pradėtas vienas didžiausių Lietuvoje saulės parkų – planuojama užstatyti apie 150 hektarų plotą. Iš pirmo žvilgsnio tai pristatoma kaip žingsnis į žaliosios energijos plėtrą, tačiau vietos gyventojams ir ekspertams kyla daug klausimų dėl skaidrumo, poveikio aplinkai, bendruomenių įtraukimo bei nacionalinio saugumo.
Pasak jaunųjų ūkininkų, tokie projektai vystomi supaprastinta tvarka tiesiog žemės ūkio paskirties žemėje. Bendruomenės dažniausiai informuojamos tik formaliai – pakabinant stendus laukuose, kurių beveik niekas nepamato. Aplinkosaugos klausimai paliekami nuošalyje, o realus poveikis kraštovaizdžiui, ūkininkavimui ir gyventojų gyvenimo kokybei iš esmės nevertinamas.
Pagrindiniai iššūkiai
Derlingos žemės praradimas.
150 hektarų – tai ne tik skaičius. Tokia teritorija prilygsta visam sodininkų bendrijos miesteliui, kuriame galėtų tilpti daugiau nei pusantro tūkstančio sklypų, arba moderniems šiltnamiams, kasmet sugeneruojantiems 100 mln. eurų pajamų iš maisto produktų. Lietuva vis dar importuoja už šimtus milijonų eurų maisto, todėl klausimas išlieka: ar logiška derlingą dirbamą žemę paversti plastiku ir metalu nuklotais laukais?
Bendruomenių ignoravimas.
Kretingalės seniūnė Asta Monstavičienė patvirtino, kad nei seniūnija, nei aplinkinės bendruomenės apie tokį projektą informacijos negavo. „Dažniausiai informaciniai stendai pakabinami laukuose, kur jų niekas nepamato. Kai prasideda darbai – jau per vėlu ką nors pakeisti“, – sako seniūnė. Tą patį patvirtina ir besiribojančios Šimkų bendruomenės pirmininkė Danguolė Guzenkova, pabrėždama, kad vietos žmonės realiai įtraukiami tik formaliai, o bendruomenės interesai lieka ignoruojami.
Įstatymų spragų išnaudojimas.
Pagal galiojančius teisės aktus tokio masto projektams turėtų būti privalomas poveikio aplinkai vertinimas. Tačiau vystytojai randa būdų šio reikalavimo išvengti – projektus dirbtinai suskaido į kelis juridinius asmenis. Tokiu būdu sukuriama iliuzija, kad tai atskiri objektai, nors poveikis kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei ir vandens telkiniams išlieka toks pats kaip vieno didžiulio komplekso. Kretingalės atveju ypač jautru tai, kad per teritoriją teka Župės upelis, prie kurio pagal įstatymą turi būti užtikrintas priėjimas.
Gyventojų galimybių ribojimas.
Didžiuliai saulės parkai užima didelę dalį elektros tinklų galios. Tai reiškia, kad vietos gyventojai praranda teisę patys įsirengti elektrines ir tapti nepriklausomais energijos gamintojais. Taip prieštaraujama valstybės deklaruojamam tikslui skatinti decentralizuotą, gyventojams prieinamą energijos gamybą.
Atliekų iššūkis ateityje.
Saulės panelės tarnauja apie 20–25 metus. Vėliau jos taps šimtais tonų elektronikos atliekų. Tarptautinės prognozės rodo, kad fotovoltinės plokštės yra sparčiausiai auganti atliekų rūšis pasaulyje. Lietuvoje kol kas nėra nei infrastruktūros, nei pajėgumų tokioms atliekoms perdirbti.
Valstybė, būdama padėties šeimininkė, jau dabar turėtų įvesti kaupiamąjį atliekų mokestį tokiems projektams. Kitaip po kelių dešimtmečių, kai parkai nebegeneruos pelno, o įmonių savininkai bus pasikeitę, neliks noro investuoti į brangų atliekų utilizavimą. Ribotos atsakomybės įmonės tokią naštą galėtų perkelti valstybei, o gyventojai, priešingai, negali išsisukti nuo atsakomybės. Todėl valstybės interesas turėtų būti skatinti gyventojų individualią elektros gamybą – tai mažiau rizikinga tiek finansiškai, tiek aplinkosauginiu požiūriu.
Nacionalinio saugumo rizika.
Geopolitinėje situacijoje, kai energetika yra viena svarbiausių sričių, didžiuliai parkai karo ar sabotažo atveju tampa lengvais taikiniais. Tai reiškia, kad praradus vos kelis objektus nukentėtų ištisos gyvenvietės. Tikrasis atsparumas kuriamas tada, kai energijos gamyba paskirstyta ir kiekvienas gyventojas gali užsitikrinti bent minimalią energijos gamybą.
Sąjungos pozicija
„Mes nesame prieš žaliąją energetiką – ją palaikome. Tačiau plėtra turi vykti atsakingai. Mega parkai derlingose žemėse ar šalia gyvenviečių nėra sprendimas. Energetikos ateitis – decentralizuota gamyba, kai kiekvienas gyventojas turi galimybę būti nepriklausomas, gaminti elektrą savo reikmėms, o perteklinę energiją perduoti į tinklą. Tik tokia sistema užtikrins tikrą atsparumą tiek valstybei, tiek žmonėms“, – pabrėžia Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkė Rūta Jurgaitė.
