Filmai „Matrica“ (1999) ir „Avataras“ (2009) – tarsi du veidrodžiai, atspindintys skaitmeninio pasaulio dvilypumą: vienas rodo pavergimą technologinėje simuliacijoje, kitas – išsilaisvinimą per technologijas. Abu filmai kritiškai permąsto ribą tarp tikrovės ir virtualumo, tarp žmogaus ir mašinos. Jie padeda ne tik analizuoti skaitmeninę kultūrą, bet ir išsikelti klausimą: ar žmogaus pasaulėžiūra ir pasirinkimai tebėra jo paties valioje?
Dr. Nerijus Čepulis, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas
Filmai „Matrica“ (1999) ir „Avataras“ (2009) – tarsi du veidrodžiai, atspindintys skaitmeninio pasaulio dvilypumą: vienas rodo pavergimą technologinėje simuliacijoje, kitas – išsilaisvinimą per technologijas. Abu filmai kritiškai permąsto ribą tarp tikrovės ir virtualumo, tarp žmogaus ir mašinos. Jie padeda ne tik analizuoti skaitmeninę kultūrą, bet ir išsikelti klausimą: ar žmogaus pasaulėžiūra ir pasirinkimai tebėra jo paties valioje?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Technologijos – ir įkvėpimas, ir grėsmė
„Matrica“ parodo, kaip skaitmeninis pasaulis gali mus įkalinti, o „Avataras“ – kaip jis gali tapti priemone susivokti ir net išgelbėti kitą pasaulį. Bet abiejuose pavojus kyla tada, kai pamirštame, kas iš tikro yra kūnas, gamta ir laisva valia. „Matrica“ įspėja apie skaitmeninę nelaisvę – žmogus prijungtas prie simuliacijos, kurioje viskas atrodo realu, bet iš tiesų yra melas. Jis tampa sistemos baterija, kuri metaforiškai rodo, kaip mūsų dėmesys, duomenys, emocijos išnaudojami algoritmų. Taip prarandame tikrovę. Jei viską patiriame per ekraną – ar dar žinome, ką reiškia gyventi, jausti, norėti, mylėti? Ar esame laisvi? Pasirinkimas tarp raudonos ir mėlynos piliulių tampa egzistenciniu klausimu – ar norime žinoti tiesą?
Tuo tarpu J. Camerono filmas „Avataras“ rodo, kaip ir kuo technologijos galėtų būti naudingos. Technologinis savo mažo kūniško pasaulėlio peržengimas galėtų išplėsti empatijos ribas. Šioje mokslinėje fantazijoje technologija leidžia pagrindiniam herojui įsikūnyti į kitą rūšį – tai simbolinis žingsnis į „kito“ supratimą. Skaitmeninė priemonė čia tampa dvasinės kelionės įrankiu. Nors kūnas guli kapsulėje, sąmonė per skaitmeninį įrankį patiria mišką, gyvūnus, bendruomenę. Tai kartu ir savotiškas protestas prieš šių dienų technologinį atitrūkimą nuo gamtos. Tačiau „Avataras“ perspėja ir dėl pavojų. Vienas iš jų – naujasis kolonializmas. Kurdami naujausias technologijas, kai kurie žmonės jas naudoja ne pažinimui, o kontrolei.
Šie filmai iš pirmo žvilgsnio atrodo priešingi, bet iš tiesų jie abu ir perspėja, ir įkvepia. Tik tai daro skirtingai. „Matrica“ griežtai perspėja, veikdama žiūrovus lyg filosofinis šaltas dušas. Jei leisime technologijoms perimti kontrolę, pamiršime, kas yra tikrovė, laisvė ir žmogiškumas. „Avataras“ – tai švelnus įkvėpimas su tamsia potekste. Iš pradžių išvystame viziją, kad technologija gali leisti persikūnyti, išgirsti kitus, įsijausti. Bet šioje šviesioje svajonėje slypi aštrus klausimas, ar tikrai technologijas naudosime bendradarbiavimui, ar vėl – dominavimui?
Filmai kviečia į filosofinę kelionę
Jei „Matrica“ sako „atsibusk“, tai „Avataras“ sako „įsiklausyk“. Abu iš esmės nori to paties – kad žmogus išliktų sąžiningas ir atsakingas technologijų akivaizdoje. „Matrica“ išryškina technologijų be etikos grėsmę. Dirbtinis intelektas čia neturi nei gailesčio, nei ambicijų – tik optimizuoja sistemą. Tai perspėjimas: technologijos, atsietos nuo vertybių, gali tapti pavojingos, net jei atrodo efektyvios ir funkcionalios. „Avataras“ rodo, kad skaitmeninis pasaulis gali tapti tiltu į gilesnį pasaulio, kito ir savęs pažinimą – bet jei einame ne valdyti, o klausytis. Per sąmonės perkėlimą į avataro kūną herojus Džeikas Salis patiria tai, kas anksčiau buvo nepasiekiama: kitokį kūną, kitą rūšį, kitą pasaulėjautą. Filme susiduriame ir su paradoksalia vizija, kaip technologijos galėtų ne atitolinti, o priartinti prie gamtos.
Abu filmai kviečia į filosofinę kelionę. Jie klausia ne tik to, kas esame, bet ir kas yra pasaulis, kuriame gyvename. Tai lyg kinematografinis filosofijos vadovėlis. „Matricoje“ keliamas šokiruojantis klausimas: jei viskas, ką matai, girdi ir lieti, gali būti simuliuojama, ar dar liko kriterijus, kas yra realu? Kitaip nei „Matrica“, rež. J. Camerono „Avataras“ negriauna realybės – jis ją plečia. Tikrumo pojūtis ir tikrovė čia nėra tai, ką „matai“ – ji yra tai, ką jauti, kam priklausai, kas tau artima. „Matrica“ klausia: ar realybė apskritai egzistuoja? „Avataras“ klausia: ar galiu išmokti būti tikras kitoje realybėje? Abu filmai rodo, kad tikrumas nėra duotis, bet filosofinė užduotis.
Žmogaus pokytis skaitmeniniame pasaulyje
Skaitmeninė terpė – lyg spektaklis, kuriame žmogui vis sunkiau egzistuoti ir suvokti, ką reiškia būti savimi. Mes nuolatos keičiame vaidmenis: avatarai, naudotojai, profiliai, loginiai vienetai ir t.t. Skaitmeninis pasaulis ištrina tapatybės ribas, o kartais – ir jos pagrindą. Patys tampame redaguojami, keičiami, perrašomi. Kiek iš mūsų „aš“ lieka, kai leidžiame sistemai mus optimizuoti? Bet jei naudojame technologiją ne pabėgti nuo savęs, o sugrįžti gilyn į save, gal galime tapti ne mažiau, o daugiau žmogiški?
Daugiau apie tai sužinosite Mokslo festivalyje, apsilankę doc. dr. Nerijaus Čepulio paskaitoje „Skaitmeninio pasaulio nauda ir pavojai – ko mus moko filmai „Matrica“ ir „Avataras“?“, kuri įvyks rugsėjo 12 d. 10 val. KTU Santakos slėnio 2 salėje (Baršausko g. 59, Kaunas; būtina registracija).
