Jau daugelį metų Lietuva atsilieka nuo užsienio šalių ir verslo, pagal valstybės dėmesį žmonių švietimui apie kibernetinį saugumą. Iki šiol nėra ilgalaikės kryptingos komunikacijos strategijos, kaip turėtų būti nuo mažų dienų formuojami saugaus elgesio įpročiai skaitmeninėje erdvėje, nesiorientuojama į skirtingas amžiaus grupes, nėra ir tikslinėms auditorijoms pritaikytų žinių žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose.
Jau daugelį metų Lietuva atsilieka nuo užsienio šalių ir verslo, pagal valstybės dėmesį žmonių švietimui apie kibernetinį saugumą. Iki šiol nėra ilgalaikės kryptingos komunikacijos strategijos, kaip turėtų būti nuo mažų dienų formuojami saugaus elgesio įpročiai skaitmeninėje erdvėje, nesiorientuojama į skirtingas amžiaus grupes, nėra ir tikslinėms auditorijoms pritaikytų žinių žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Visgi pradėti ne vėlu – valstybei būtina imtis nuolatinio visuomenės švietimo šia laikmečio diktuojama tema, teigiama pranešime spaudai.
Tuo įsitikinę kibernetinio saugumo ir komunikacijos ekspertai, siūlantys atsakingoms Lietuvos institucijos nepalikti nuošalyje šios svarbios srities. Tik nuolatinis visuomenės švietimas ir kibernetinio saugumo higienos reikalavimų laikymasis gali užkirsti kelią duomenų nutekėjimui, vagystėms, šantažui, provokacijoms ir daugeliui kitų nemalonių nutikimų, kai nukenčia žmonės.
Apie tai, kad būtinas nuolatinis platus visuomenės švietimas patvirtina ir Nacionalinio kibernetinio saugumo centro ataskaitų turinys. Štai 2020 m. ataskaitoje teigiama, kad daugumos kibernetinių incidentų galima buvo išvengti, jei būtų laikomasi kibernetinio saugumo higienos reikalavimų. Pavyzdžiui, laiku įdiegiami programinės įrangos atnaujinimai, kritiškai vertinama elektroniniais laiškais gaunama informacija.
Visgi kol kas Vyriausybė neinicijuoja ilgalaikės visuomenės švietimo strategijos apie kibernetinį saugumą, nors savo programoje yra numačiusi vykdyti kryptingą kovos su dezinformacija politiką, didinti kibernetinės erdvės saugumą.
Skaitmenizacija turi ir neigiamą pusę
Kibernetinio saugumo ekspertas, Mykolo Riomerio Universiteto (MRU) Viešojo valdymo ir verslo fakulteto dekanas prof. Darius Štitilis tvirtina, kad gyventojų švietimas kibernetinio saugumo klausimais turėtų tapti pastovus, nes Lietuva jau atsilieka nuo užsienio šalių šioje srityje.
„Pavyzdžiui, Suomijoje dar prieš 15 metų visuomenės švietimas apie grėsmes, susijusias su elektroninės informacijos sauga, prasidėdavo darželiuose, kai vaikai saugos dienos proga piešdavo su šia tema susijusius piešinius. Taip ugdomas visuomenės sąmoningumas nuo mažų dienų. Lietuvoje labai svarbu suvokti, kad skaitmenizacija be teigiamos pusės turi ir neigiamą. Juk kibernetinio saugumo grėsmės gali pasireikšti įvairiais būdais, paveikti kiekvieno žmogaus elektroninę tapatybę, finansinę būklę, reputaciją“, – sako D. Štitilis.
Kibernetinio saugumo eksperto nuomone, kuo daugiau skaitmenizuojamės, tuo daugiau reikia švietimo apie kibernetinio saugumo grėsmes, bet kol kas Lietuva atsilieka.
„Matau didelę keliamą grėsmę elektroninėje erdvėje dėl dezinformacijos, kurią gali skleisti atskiri asmenys, grupės ir net valstybės. Dezinformacija dažnai būna ir hibridinio-kibernetinio karo dalimi. Tad šiame kontekste labai svarbus kiekvieno piliečio kritinis mąstymas. Na, o norint jį formuoti, labai svarbus yra švietimas“, – sako D. Štitilis.
Situacija – nepavydėtina
Nepriklausomas ekspertas, viešųjų ryšių specialistas, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas kovai su dezinformacija Mažvydas Kunevičius įsitikinęs, kad medijų raštingumo ir kibernetinio saugumo aktualumas netradiciniais galėjo būti vadinami prieš penkiolika ar dvidešimt metų, bet dabar tai – kasdienybė.
„Daugelis žmonių vis dar nesuvokia būtinybės mokėti atsirinkti informaciją, suprasti kaip elgtis virtualioje erdvėje, kokiais asmeniniais duomenimis dalintis, suvokti kurie veikėjai virtualioje erdvėje yra tikri ir netikri, kaip atskirti saugų tinklapį nuo nesaugaus. Minėtų sričių išmanymas gali užkirsti kelią duomenų nutekėjimui, vagystėms, šantažui, provokacijoms bei iškreipto suvokimo apie vykstančius reiškinius atsiradimui“, – sako M. Kunevičius.
Jo teigimu, bendro pobūdžio švietimas šiomis temomis reikalingas, siekiant išugdyti visuomenės atsparumą ir kritiškumą nuolatiniams bandymams manipuliuoti kiekvienu iš mūsų plačiąja prasme.
„Valstybė labai mažai dėmesio skiria šioms svarbioms temoms. Jei atvirai, situacija – nepavydėtina. Tą rodo ir atliekami visuomenės tyrimai. Valstybinės institucijose didelė dalis darbuotojų, susidūrę su potencialia informacine ar kibernetine provokacija, „paslysta“. Kodėl? Todėl, kad arba mokymų metu, kurie dažnai būna neįdomūs, nieko neklausė, arba neturi bendrųjų informacinio ir kibernetinio saugumo gebėjimų“, – sako M. Kunevičius.
Atsilieka nuo verslo
M. Kunevičius atkreipia dėmesį, kad šviečiant visuomenę apie kibernetinį saugumą būtina plati komunikacijos kanalų ir kampanijų įvairovė.
„Lietuvoje turime įvairių iniciatyvų, kuriomis bandoma šviesti visuomenę kibernetinio saugumo temomis. Šioje srityje toli yra pažengęs verslas, tačiau tai – individualios iniciatyvos. Valstybės mastu nėra sisteminio visuomenės švietimo. Be to, valstybės institucijos iniciatyvomis ir lankstumu nuo privačių įmonių atsilieka daugiau nei dešimt metų“, – sako M. Kunevičius.
Pasak M. Kunevičiaus, jau pats laikas valstybės mastu aktualizuoti kibernetinį švietimą, o tam būtini ilgalaikiai integruoti komunikacijos sprendimai ir įvairūs informacijos kanalai – interneto portalai, televizija, radijas, kitos žiniasklaidos priemonės ypač socialiniai tinklai.
Būtina turinio ir kanalų įvairovė
D. Štitilis įsitikinęs, kad būdai ir priemonės turėtų būti labai įvairūs, norint pasiekti kuo didesnę visuomenės dalį, o šviesti svarbu atskiras visuomenės grupes – jaunimą ir mokinius, kurie aktyviai naudojasi technologijomis, senjorus, kurie pratinasi tai daryti, vidutinio amžiaus žmones.
Būtent todėl, pasak D. Štitilio, svarbu parinkti patrauklius informacijos pateikimo būdus, pritaikyti juos auditorijoms, į kurias orientuojamės, ir pateikti per atitinkamus kanalus.
„Jaunesnei auditorijai tikslinga informaciją pateikti per socialinius tinklus. Visuomenę reikia sudominti, tad informacija turėtų būti pateikta patraukliai, gal net su žaidybiniais elementais. Valstybės institucijoms neužtenka tik paskelbti informaciją ar gaires apie kibernetinio saugumo grėsmes savo tinklapyje. Būtina proaktyviai ir įvairiai komunikuoti su visuomene: per žinias, socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose ir kitur“, – sako D. Štitilis.
Tik sudominus visuomenę turiniu ir jo pateikimo forma, D. Štitilio nuomone, galima tikėtis teigiamų rezultatų ir pokyčių kiekvieno visuomenės nario gebėjimuose identifikuoti kibernetines grėsmes, atskirti melagienas, dezinformaciją bei apsisaugoti nuo grėsmių ne tik patiems, bet ir valstybę.
