Europoje kasmet pastebimai daugėja didelių saulės elektrinių parkų ir mažų jėgainių privačiuose namų ūkiuose, o tokio populiarumo priežastis – finansinė ir energetinė nepriklausomybė bei minimali žala aplinkai. Vis dėlto, tai slepia augančią problemą: prognozuojama, kad iki 2050 m. žemyne susikaups daugiau kaip 10 mln. tonų modulių atliekų, o dabartinės sistemos tam nėra pasirengusios.
Europoje kasmet pastebimai daugėja didelių saulės elektrinių parkų ir mažų jėgainių privačiuose namų ūkiuose, o tokio populiarumo priežastis – finansinė ir energetinė nepriklausomybė bei minimali žala aplinkai. Vis dėlto, tai slepia augančią problemą: prognozuojama, kad iki 2050 m. žemyne susikaups daugiau kaip 10 mln. tonų modulių atliekų, o dabartinės sistemos tam nėra pasirengusios, sako „Vilnius Tech“ Tvarumo centro tyrėjas dr. Tadas Radavičius.
Asociatyvi „Pexels“ nuotr.
Didžiausios kliūtys – visai ne technologinės
2024 m. Lietuvoje įdiegta apie 870 MW naujų saulės elektrinių, kurių bendras svoris siekia 45 tūkst. tonų, tačiau oficialiai surinktų fotovoltinių modulių atliekų svoris lygus beveik nuliui – kadangi moduliai veikia iki 30 metų, atliekų paprasčiausiai dar nėra sukaupta.
Visgi, per keletą artimiausių dešimtmečių atliekų kiekis drastiškai išaugs, o tuomet bus jau per vėlu užtikrinti tinkamą jų tvarkymą. Jei Europa laiku nesiims sprendimų, laukia krizė, tikina opiausias žiedinės ekonomikos problemas saulės energetikos sektoriuje nagrinėjantis „Vilnius Tech“ mokslininkas.
Dr. T. Radavičius šia tema atliko tyrimą ir apgynė disertaciją „Žiedinių apribojimų vertinimas Europos Sąjungos saulės fotovoltikos tiekimo grandinėje“, kuriuo nustatė didžiausias žiediškumo kliūtis. Jo tyrime dalyvavo 31 skirtingų ES fotovoltikos (saulės baterijų ir saulės energijos technologijų srities) tiekimo grandinės organizacijų atstovų – nuo žaliavų gamintojų iki perdirbėjų.
„Šiuo metu didžiausios kliūtys tinkamam fotovoltinių modulių atliekų tvarkymui yra ne technologijų, o informacijos stoka, atsekamumo nebuvimas ir nekoordinuota politika ES mastu“, – priduria dr. T. Radavičius.
Centralizuotos sistemos trūkumas riboja modulių perdirbimą
Mokslininko disertacijos tyrimo rezultatai atskleidžia, kad Europoje vidutiniškai 40 proc. panaudotų fotovoltinių modulių, net neištestavus, ar jie dar veikia, patenka į atliekų arba pakartotinio naudojimo eksporto kanalus, ir beveik visada nukeliauja už ES ribų. Vokietijoje šis vidurkis yra gerokai aukštesnis nei Europos – jis gali siekti net 90 proc.
„Fotovoltinių modulių atliekų savininkai, paprastai – didesni saulės elektrinių parkai, vietoj to, kad atiduotų atliekas perdirbimui maždaug už 250 EUR/t., parduoda jas už ženkliai mažesnę kainą. Kartais jie gauna pajamas už tai, kad kita įmonė paimtų atliekas ir jas eksportuotų kaip antrinius fotovoltinius modulius už ES ribų“, – dalijasi dr. T. Radavičius.
Nors fotovoltiniai moduliai sudaryti maždaug iš 83 proc. stiklo ir aliuminio, juose yra ir labai vertingų medžiagų – silicio, sidabro ir vario, kurių atgavimas galėtų sukurti reikšmingą ekonominę vertę.
Deja, tai įgyvendinama itin retai. Europoje yra tik viena specializuota fotovoltinių modulių perdirbimo įmonė, galinti išgauti šias aukštos kokybės medžiagas – Prancūzijoje veikianti ROSI.
Vis dėlto, tam, kad tokios įmonės veiktų pelningai, perdirbėjui kasmet reikia stabilaus bent 5000 tonų atliekų srauto. Šiuo metu nei Europoje, nei Lietuvoje nėra sistemos, kuri leistų stebėti ir centralizuotai valdyti atliekas, o tai riboja tiek ROSI veiklą, tiek panašių funkcijų ir galimybių įmonių atsiradimą Europoje.
Už atliekų tvarkymą turės sumokėti patys vartotojai
Lietuvos fotovoltinių modulių gamintojų ir importuotojų organizacijos iš modulių montuotojų, platintojų ir gamintojų kasmet turėtų surinkti apie 4 mln. eurų mokesčių, kurie padengtų atliekų perdirbimo išlaidas ateityje. Tai numato ES direktyva dėl elektroninių atliekų tvarkymo, kurią kiekvienoje šalyje kuruoja Aplinkos apsaugos ministerijos agentūros.
Tadas Radavičius/Asmeninio albumo nuotr.
Vis dėlto, dr. Tado Radavičiaus teigimu, direktyva nėra tinkamai įgyvendinama, o fotovoltinių modulių pardavimo metu surenkami pinigai valdomi netinkamai.
„Nėra viešos informacijos, kiek jų realiai surenkama, ar šis depozitas iš tikrųjų egzistuoja ir ar nėra išnaudojamas kitiems tikslams, kaip nutinka kitose ES šalyse. Tai reiškia, kad patys vartotojai turės susimokėti už modulių atliekų tvarkymą, nors už tai jau turėjo būti sumokėta“, – sako „Vilnius Tech“ Tvarumo centro tyrėjas.
Jis priduria, kad ši problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir daugumai kitų ES šalių, nes atliekų tvarkymo sistema tik dabar susiduria su ilgaamžiais produktais.
„Jų tvarkymas primena pensijų kaupimą, kai pinigai kapsi pamažu, o jais pasinaudoti galima tik po 30 ar daugiau metų“, – priduria dr. T. Radavičius.
Saulės energetika gali tapti dar viena nevaldoma atliekų problema
Pasak „Vilnius Tech“ Tvarumo centro tyrėjo, sprendimai yra aiškūs: Europoje reikėtų įvesti skaitmeninį modulio pasą ir centralizuotą ES duomenų platformą, taip pat sukurti skaidrų depozitinį fondą, kuriame būtų kaupiamos lėšos atliekų tvarkymui ateityje ir investuoti į modulių testavimo bei perdirbimo infrastruktūrą.
„Priešingu atveju Europa praras strategines žaliavas, finansinius resursus ir galimybę kurti vietinę pramonę, o saulės energetika, kuri turėtų būti ekologiškas sprendimas, taps dar viena nevaldoma atliekų problema. Fotovoltinių atliekų srautą būtų galima nukreipti į antrinį panaudojimą Europoje, nes apie 50 proc. panaudotų fotovoltinių modulių būtų galima naudoti dar kartą su apie 85 proc. efektyvumu.
Be to, tai užtikrintų mažesnę priklausomybę nuo Kinijos, kuri dominuoja fotovoltinių modulių gamyboje. Kitu atveju ji turės galimybę šantažuoti Europą arba jai kenkti, kaip nutiko praėjusiais metais, Kinijai priėmus sprendimą riboti aukšto efektyvumo ličio jono energijos kaupiklių eksportą, jei juos ketinama naudoti kariuomenės poreikiams“, – sako dr. T. Radavičius.
Galimybė pramonei spręsti vietines problemas
Vienas iš reikšmingiausių dr. T. Radavičiaus disertacijos rezultatų – inicijuotas „Europos horizonto“ projektas RETRIEVE. Tai parodo, kad siekiant kurti sprendimus, susijusius su atliekų eksporto mažinimu, jų perdirbimo technologijomis, galimybe gaminti produktus su didesniu antrinių žaliavų kiekiu ir pan., akademiniai tyrimai gali virsti milijoniniais projektais.
Lietuvos verslo, pramonės įmonės ir kitos suinteresuotas pusės turi galimybę spręsti ir vietines problemas – „Vilnius Tech“ Tvarumo centras kviečia dirbti kartu ir, pasitelkus ekspertų pagalbą, įveikti ekonominius, konkurencingumo ir aplinkosauginius iššūkius.
„Dar viena galimybė – susipažinti su ES finansavimu. Tai ypač aktualu pramonei, nes Europos Komisijos finansavimas suintensyvėja norint mažinti energetikos kaštus, pakeisti kritines žaliavas kitomis, mažinti priklausomybę nuo Azijos šalių, skatinti žiedinę ekonomiką ir didinti konkurencingumą.
Tvarumo centras šiuo metu siūlo įvairius mokymus, padėsiančius įmonėms parengti strategijas jų konkurencingumo didinimui ir papildomo finansavimo iš ES lėšų pritraukimui“, – sako dr. T. Radavičius.
