Kinijos inžinieriai iš valstybinių bendrovių „Huaneng Group“ ir „Dongfang Electric Corporation“ pristatė prototipą, kuris, jų teigimu, gali pakeisti požiūrį į atsinaujinančią energiją. Tai plūduriuojanti vėjo turbina, galinti generuoti pakankamai elektros, kad patenkintų 6 300 amerikietiškų namų ūkio poreikius. 
Kinijos inžinieriai iš valstybinių bendrovių „Huaneng Group“ ir „Dongfang Electric Corporation“ pristatė prototipą, kuris, jų teigimu, gali pakeisti požiūrį į atsinaujinančią energiją.
Tai plūduriuojanti vėjo turbina, galinti generuoti pakankamai elektros, kad patenkintų 6 300 amerikietiškų namų ūkio poreikius. Įdomiausia tai, jog konstrukcija neturi įprastų pamatų ir yra įrengta ant plūduriuojančios platformos, todėl gali būti dislokuojama giliuose vandenyse.
Milžiniškų gabaritų įrenginys yra tikras technologinis monstras. Turbinos sparnai sudaro 262 metrų skersmenį – tai net 31 metru daugiau nei garsieji Kultūros rūmai Varšuvoje. Pats bokštas siekia 152 metrus, o besisukančių sparnų aprėpiamas plotas apie 53 tūkst. kvadratinių metrų, kas prilygsta aštuoniems futbolo stadionams.
Pagal planus, per metus ši turbina turėtų pagaminti 17 megavatų galios, kas būtų apie 68 mln. kilovatvalandžių, o tai yra įspūdingas skaičius net pasauliniame kontekste. Kūrėjai teigia, kad tai didžiausia tokio tipo vėjo turbina pasaulyje.
Be galingumo, ši plūduriuojanti konstrukcija pasižymi ir ypatingu atsparumu. Ji sukurta atlaikyti ekstremalias jūros sąlygas – iki 24 metrų aukščio bangas bei beveik 120 km/h vėjus.
Tai itin svarbu, nes plūduriuojančios turbinos dažnai montuojamos toli nuo kranto, kur oro sąlygos būna neprognozuojamos ir daug intensyvesnės nei pakrantėse.
Kodėl ši turbina neturi pamatų ir kaip tai veikia?
Skirtingai nei tradicinės sausumos ar pakrantės vėjo jėgainės, kurios statomos ant betoninių ar metalinių polių, ši konstrukcija plūduriuoja ir yra pritvirtinta prie jūros dugno inkaro sistemomis.
Tai leidžia ją pastatyti ten, kur tradiciniai pamatai būtų arba neįmanomi, arba labai brangūs – giliau nei 50 metrų nuo paviršiaus.
Pavyzdžiui, pakrantės jėgainės įprastai statomos iki 50 metrų gylyje, o „Seagreen“ vėjo jėgainių parkas Škotijoje – iki 58,6 metrų gylio. Plūduriuojančios konstrukcijos leidžia eiti gerokai toliau, net iki kelių dešimčių kilometrų nuo kranto, kur vėjo intensyvumas kur kas didesnis ir pastovesnis.
Nors įrengimas giliuose vandenyse yra brangesnis, energijos efektyvumas tai dažnai kompensuoja. Be to, tokio tipo turbinos mažiau trikdo jūros dugno ekosistemas, jas lengviau sumontuoti, perkelti ar net išardyti, paliekant mažesnį ekologinį pėdsaką.
Vėjo energetikos ateitis – jūroje?
Pagal „Global Wind Energy Council“ (GWEC) prognozes, net 80 proc. vėjo energijos, pagaminamos jūroje, ateityje bus iš plūduriuojančių jėgainių, sumontuotų giliuose vandenyse. Tai reiškia, kad ateityje tokie įrenginiai kaip kiniškasis prototipas taps vis dažnesni ir galimai net taps norma.
Šiuo metu testavimas vis dar vyksta, o jūros bandymai numatyti artimiausiais mėnesiais. Tačiau jau dabar aišku, kad tai ne tik inžinerinis pasiekimas, o tai ir svarbus žingsnis į priekį ieškant tvarių energijos šaltinių.
Atsižvelgiant į augančius energijos poreikius, ypač tokiose srityse kaip dirbtinis intelektas ar duomenų centrai, tokios inovacijos bus labai svarbios siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Šis projektas rodo, kad inžinerija gali suderinti tiek ekologiją, tiek pažangą. Turint tokias technologijas, net ir labiausiai tolstančios nuo kranto vėjo jėgainės gali tapti ekonomiškai ir energetiškai pagrįstu sprendimu.
Kinijos žingsnis šia kryptimi yra tik dar vienas ženklas, kad kova dėl švaresnės ateities vyksta ne tik laboratorijose, bet ir atvirame vandenyne.
