Lietuvos padangę vis dažniau temdo iš atliekų rūšiavimo centrų kylantys tiršti dūmai, žymintys naują ir pavojingą technologinės eros etapą. Jei pažvelgtume į pastarųjų kelerių metų atliekų tvarkytojų teritorijose kilusių gaisrų statistiką, pamatytume šiurpą keliančią tendenciją, virstančią nuolatiniu ekstremaliu įvykiu.
Lietuvos padangę vis dažniau temdo iš atliekų rūšiavimo centrų kylantys tiršti dūmai, žymintys naują ir pavojingą technologinės eros etapą. Jei pažvelgtume į pastarųjų kelerių metų atliekų tvarkytojų teritorijose kilusių gaisrų statistiką, pamatytume šiurpą keliančią tendenciją, virstančią nuolatiniu ekstremaliu įvykiu. Nors kompetentingos institucijos po kiekvieno incidento vykdo ilgus tyrimus, ekspertų bendruomenė jau sutaria dėl pagrindinio kaltininko. Tai – netinkamai tvarkomos ličio baterijos, kurios tapo itin galingomis „tiksinčiomis bombomis“ bendrame atliekų sraute.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Užtenka smūgio ir grandininė reakcija – neišvengiama
Pagrindinė priežastis, kodėl ličio baterija yra nepalyginamai pavojingesnė už savo pirmtakes, slypi jos vidinėje cheminėje struktūroje ir jautrume fiziniam poveikiui. Skirtingai nei senosios šarminės baterijos, ličio elementai yra itin jautrūs mechaniniam stresui, kuris atliekų tvarkymo grandinėje yra tiesiog neišvengiamas.
Kai gyventojas išmeta seną elektroninį žaislą, belaidę ausinę ar paspirtuko akumuliatorių į buitinių atliekų konteinerį, prasideda rizikinga jo kelionė, kurioje bet koks šiukšliavežės preso spustelėjimas ar mechaninio rūšiavimo būgno smūgis gali tapti lemtingas. Pažeidus baterijos korpusą, įvyksta vidinis trumpasis jungimas, sukeliantis vadinamąjį „terminį pabėgimą“. Tai – grandininė reakcija, kurios metu temperatūra per sekundes šokteli iki 1000 °C, o išsiskirianti energija ir nuodingos dujos neleidžia taip lengvai ugnies užgesinti tradicinėmis priemonėmis.
Nusidėvėjusios elektronikos ir paspirtukų bumo spąstai
Šiandieninis gaisrų protrūkis atliekų tvarkytojų teritorijose tiesiogiai susijęs su netinkamu ličio baterijų šalinimu. Prieš gerus 5–7 metus prasidėjęs masinis pigios elektronikos ir paspirtukų bumas šiandien pasiekė galutinę – atliekų stadiją. Smulkios ličio baterijos iš namų ūkių į savo „paskutinę kelionę“ dažniausiai iškeliauja buitinių atliekų sraute – būtent čia ir slypi didžiausia rizika.
Net ir nedidelis smūgis, kritimas ar ličio baterijos korpuso sulenkimas gali būti lemtingas. Užsidegti ši baterija gali ir nuo drėgmės, korozijos ar tiesioginių saulės spindulių. Tokie gaisrai apima ir kitas bendrojo srauto atliekas, kurios degdamos sukelia didelę taršą ir daro itin neigiamą poveikį sveikatai. Pavojų žmonėms ir gamtai kelia ir sąvartyne atsidūrusios ličio baterijos – jos tampa sunkiųjų metalų (ličio, kobalto, nikelio) taršos šaltiniu.
Kodėl už dalį įvežamų ličio baterijų tvarkymą niekas nemoka?
Lietuvoje šiuo metu galioja 45 proc. baterijų atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotis, kuri praktikoje apima ir jų surinkimą. Visgi realybėje didelė dalis, ypač ličio baterijų, į sistemą nepatenka ir atsiduria mišriose atliekose, kur kelia gaisrų riziką. ES baterijų reglamentas nuo 2027 m. įpareigoja užtikrinti bent 63 proc. baterijų surinkimą, todėl dabartinė sistema akivaizdžiai nebeatitinka būsimų reikalavimų.
Lietuvoje galioja gamintojo atsakomybės principas. Tai reiškia, kad legalūs importuotojai privalo registruotis GPAIS sistemoje ir mokėti įmokas už kiekvieną į rinką išleistą baterijų kilogramą. Šios lėšos skiriamos baterijų atliekų surinkimo, tvarkymo (įskaitant perdirbimą), sistemos administravimo ir informavimo užtikrinimui.
Tačiau kai fizinis asmuo nusiperka elektrinį paspirtuką, pigų suktuką ar elektroninę cigaretę tiesiai iš Kinijos prekybos platformų, už ličio baterijų sutvarkymą niekas nemoka. Jos nepatenka į minėtą apskaitą, o tai reiškia, kad reali sutvarkymo užduotis legaliam sektoriui teoriškai turėtų siekti net 120–125 proc.
Įrenginiai su senomis ličio baterijas – per pavojingi būti laikomi stalčiuose
Dalis ličio baterijų sutvarkoma, dalis išmetama su buitinėmis atliekomis, o dar viena dalis lieka dulkėti namų ūkių stalčiuose. Senuose įrenginiuose paliktos baterijos bėgant laikui pučiasi, tampa chemiškai nestabilios ir gali sukelti gaisrą tiesiog jūsų svetainėje ar garaže. Taip prieš keletą savaičių nutiko ir vienam žinomam Lietuvos žurnalistui. Jei užsiliepsnojusi baterija nebūtų pastebėta laiku, veikiausiai būtų supleškėję namai. Tokių nelaimių ateityje tik daugės, todėl žmonės turi suprasti, kaip svarbu ličio baterijas iš namų perkelti į elektronikos laužo surinkimo vietas.
Ličio baterijos negali pasiekti mišrių atliekų konteinerių. Kur priduoti?
Tinkamas ličio baterijų surinkimas tampa tikru iššūkiu. Dalis politikų užsimena apie smulkios elektronikos depozito sistemą, tačiau dėl nevaldomo importo iš Kinijos ji Lietuvoje yra praktiškai neįmanoma. Iššūkiai laukia ir prekybos centrų: jų surinkimo vietos turi būti geriau apsaugotos, nuolat stebimos, o baterijos laikomos specialiu užpildu ar smėliu užpildytuose konteineriuose.
Kol diskutuosime dėl reguliavimo, grėsmė niekur nedings, todėl jau dabar reikia ieškoti būdų, padėsiančių minimizuoti riziką. Bene vienintelis tvarus kelias – radikalus rūšiavimo kultūros pokytis ir gamintojų atsakomybės stiprinimas.
Užuot kūrus brangias tarpines sistemas, būtina užtikrinti, kad ličio elementai niekada nepasiektų bendro atliekų konteinerio. Tai reikalauja ne tik tankesnio elektronikos surinkimo taškų tinklo, bet ir aiškaus vartotojų informavimo: kiekviena į šiukšlių dėžę įmesta baterija yra ne tik aplinkosaugos problema, bet ir tiesioginė gaisro grėsmė.
Tik griežtas elektronikos atliekų su ličio baterija atskyrimas pradiniame etape gali apsaugoti atliekų tvarkymo infrastruktūrą ir užtikrinti, kad vertingi metalai grįžtų į gamybos ciklą, o ne virstų nuodingais dūmais virš mūsų miestų.
Linas Jonauskas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas
