Aktyvus galaktikos branduolys yra supermasyvi juodoji skylė, apsupta karštų dujų disko, iš kurio į ją krenta medžiaga. Įkaitusi medžiaga ryškiai spinduliuoja ir įvairiai paveikia visą galaktiką, kurios centre yra. Vienas iš poveikio būdų yra vėjas, pučiantis nuo disko paviršių į visas puses. Pirmą kartą tokie vėjai, lekiantys maždaug dešimtadaliu šviesos greičio ar net greičiau, aptikti daugiau nei prieš du dešimtmečius.
O dabar nauji stebėjimai atskleidė, kad vėjai nėra vientisi, bet susideda iš daugybės tankesnių „kulkų“. Duomenys gauti naudojant naują kosminį rentgeno spindulių teleskopą XRISM, kuris pasiekia daug geresnę spektrinę skyrą, nei ankstesnieji. Vienas iš pirmųjų XRISM taikinių buvo PDS 456 – palyginus artimas kvazaras, kuriame seniai stebimas ir vėjas, ir didesnio masto tėkmės. Ankstesni instrumentai vėją aptiko pagal vieną spektro liniją, kurią skleidžia daug kartų jonizuoti (daugelio elektronų netekę) geležies atomai. XRISM šią liniją irgi aptiko, tačiau parodė, kad tai ne vientisa linija, o bent penkios, sudėtos viena ant kitos, atitinkančios šiek tiek skirtingu greičiu judančią medžiagą.
Penki greičio komponentai greičiausiai reiškia penkis tankesnius karštų dujų gumulus, kurių kiekvienas lekia 23-33% šviesos greičio mūsų link. Kiekvieno gumulo skersmuo tėra vos keletą-keliolika kartų didesnis už juodosios skylės įvykių horizonto spindulį, o išsidėstę jie 200-600 kartų didesniame už įvykių horizontą regione. Kad vienu metu pamatytume penkis gumulus tarp mūsų ir juodosios skylės, iš viso regione jų turėtų būti keli šimtai tūkstančių ir užimti 10-30% viso regiono tūrio. Taigi aktyvaus branduolio vėjas, bent jau PDS 456 atveju, nėra tolygus medžiagos srautas. Tokios kulkos gali palyginus lengvai pralėkti tarp didesnių aplinkinės medžiagos sankaupų ir pabėgti toli nuo juodosios skylės stipriai nesąveikaudamos su aplinka. Tai gali paaiškinti, kodėl medžiagos tėkmė, matoma PDS 456 didesniais masteliais, yra gana silpna, daug mažesnės galios, nei centrinis vėjas. Daugelyje kitų aktyvių galaktikų randamos didelio masto tėkmės yra santykinai energingesnės; bus labai įdomu pamatyti, ar jų energijos skirtumai susiję su centrinio vėjo geometrinėmis savybėmis.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
Paieška archyve
