Pašvaistės, neretai nušviečiančios dangų arti ašigalių, o kartais net ir Lietuvoje, atsiranda, kai Saulės vėjo dalelės, sąveikaudamos su Žemės magnetiniu lauku, įsiskverbia į atmosferą ir sužadina deguonies bei azoto atomus. Tačiau pašvaistės stebimos ne tik Žemėje – jų aptikta ir kitose atmosferą turinčiose planetose, nuo Veneros iki Urano. Ir ne tik jose: štai Ganimede, didžiausiame Saulės sistemos palydove, taip pat žiba pašvaistės. Šis Jupiterio palydovas ypatingas ir tuo, kad yra vienintelis, turintis savo vidinį magnetinį lauką, panašų į Žemės.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar mokslininkai, analizuodami „Juno“ zondo 2021 metų skrydžio pro Ganimedą duomenis, pirmą kartą ištyrė smulkias palydovo pašvaisčių struktūras, kurios pasirodė esančios panašios į Žemės. „Juno“ ultravioletinių spindulių spektrografas pasiekė vos kelių kilometrų erdvinę skyrą – geresnę, nei bet kurie ankstesni stebėjimai. To pakako atskleisti, jog Ganimedo pašvaistė yra ne tolygi, o fragmentuota į atskirų dėmių grandinę, kurių tipinis dydis siekia apie 50 kilometrų. Tokios struktūros, vadinamos „karoliukais“, stebimos Žemėje, jos aptiktos ir Jupiterio pašvaistėse. Šiose planetose jos siejamos su geomagnetinėmis „subaudromis“ ir aušros audromis – didelio masto magnetosferos persitvarkymais, kurių metu išsiskiria didžiuliai kiekiai energijos.
Tai, kad panašios struktūros aptiktos ir Ganimede, kur sąlygos labai skiriasi nuo žemiškų, rodo, jog jas sukuriantys fizikiniai procesai gali būti universalūs – būdingi kiekvienam dangaus kūnui, turinčiam magnetosferą ir sąveikaujančiam su aplinkos elektringomis dalelėmis.
„Juno“ pro Ganimedą praskriejo per mažiau nei 15 minučių ir daugiau prie jo negrįš, todėl nežinome, kaip dažnai atsiranda ir kinta pašvaistės karoliukai. Atsakymų turėtų pateikti ESA zondas JUICE, kuris 2031 metais pradės ilgalaikius Ganimedo stebėjimus, naudodamas panašų spektrografą.
Paieška archyve
