2019 metais NASA zondas „New Horizons“ praskriejo pro Kuiperio žiedo objektą Arokotą ir atsiuntė gausybę jo nuotraukų. Dėmesį iškart patraukė neįprasta jo forma – du susilietę rutuliai, kartu primenantys sniego senį.
Šiek tiek panaši yra ir „Rosetta“ zondo tyrinėta kometa 67P/Čuriumov-Gerasimenko. Vėlesni stebėjimai parodė, kad tokia forma nėra išimtis: maždaug kas dešimtas stambesnis Kuiperio juostos kūnas, likęs nuo Saulės sistemos formavimosi, yra panašios dviskiautės formos. Kaip susidaro tokia struktūra, ilgai buvo neaišku, nes ankstesni modeliai rodė, jog susidurdami kūnai turėtų sulipti į paprastus rutulius.
Dabar mokslininkai pirmą kartą sukūrė modelį, kuriame dviskiautė forma susidaro natūraliai, vien dėl gravitacinio kolapso. Ankstyvajame Saulės sistemos diske dulkių, akmenėlių ir ledo grumstų debesys traukiami gravitacijos susijungia į didesnius kūnus – planetesimales. Naujajame modelyje toks debesis, suslėgtas gravitacijos, kartais suskyla į dvi atskiras planetesimales, kurios ima suktis viena apie kitą. Laikui bėgant jų orbita siaurėja, kol abu kūnai švelniai susiliečia ir susijungia, išlaikydami savo apvalius pavidalus – taip ir gimsta „sniego senis“.
Svarbu tai, kad šis procesas nereikalauja jokių ypatingų ar retų sąlygų, taigi paaiškina didelę tokių objektų gausą Kuiperio žiede.. Kadangi Kuiperio juostoje beveik nevyksta didelių objektų tarpusavio susidūrimai, šie trapūs dariniai gali išlikti nepakitę milijardus metų. Galima sakyti, kad jie yra Saulės sistemos formavimosi eros fosilijos. Tolesni Kuiperio žiedo tyrimai turėtų atskleisti daugiau tokių objektų, o kartu ir visos planetinės sistemos formavimosi detales.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“.
Paieška archyve
