Filmai, serialai, animacija – tai gerokai daugiau nei vien pramogų forma. Dažnai tokie kūriniai tampa ir savotišku paskatinimu susidomėti kitais dalykais. Pavyzdžiui, fantastiniai filmai ar animė yra įkvėpę ne vieną dešimtį būsimų ir esamų mokslininkų. Kaip sako Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslininkė dr. Mažena Mackoit-Sinkevičienė, šiuose kūriniuose nagrinėjamos idėjos sužadina norą jas patikrinti, išplėsti, o gal kaip tik paneigti ir taip prisidėti prie mokslinio proceso. 
Filmai, serialai, animacija – tai gerokai daugiau nei vien pramogų forma. Dažnai tokie kūriniai tampa ir savotišku paskatinimu susidomėti kitais dalykais. Pavyzdžiui, fantastiniai filmai ar animė yra įkvėpę ne vieną dešimtį būsimų ir esamų mokslininkų. Kaip sako Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslininkė dr. Mažena Mackoit-Sinkevičienė, šiuose kūriniuose nagrinėjamos idėjos sužadina norą jas patikrinti, išplėsti, o gal kaip tik paneigti ir taip prisidėti prie mokslinio proceso. Gegužę vykusiame „Comic Con Baltics“ ji surengė savotišką fizikos teismą Holivudo filmams, kurio metu auditoriją pakvietė užduoti, regis, paprastą klausimą – ar taip tikrai gali būti?
Fizikos teismas Holivudui: kas įmanoma, o kur filmai klysta?
Emocijų svarba mokymosi procesui
Populiarioji kultūra – nepakeičiama mūsų kasdienybės dalis. Filmus ar serialus mėgstame dėl to, kad jie žadina mūsų vaizduotę, atveria galimybę į pasaulį pažvelgti šiek tiek kitaip. Vienas iš kitokių požiūrio taškų – fizikos perspektyva. Kaip sako dr. M. Mackoit-Sinkevičienė, ji mums gali suteikti galimybę dar labiau sustiprinti malonumą, kurį patiriame žiūrėdami paveikų kūrinį.
„Emocijos mokymosi procese labai svarbios. Jeigu jaučiame smalsumą, entuziazmą, noras gilintis, suprasti atsiranda tarytum savaime. Kodėl nepanaudojus šių emocijų kaip tilto į mokslą? Kita kartą, nusipirkę spragintų kukurūzų ir pažiūrėję gerą filmą, būtinai aptarkite jį su fiziku“, – ragina ji.
Mokslininkė pateikia kelis smalsumą žadinančius pavyzdžius iš puikiai žinomų filmų. Sunku būtų rasti žmogų, nemačiusį „Hario Poterio“. Pirmojoje dalyje žiūrovo dėmesį prikausto scena, kurioje jaunieji burtininkai įžengia į Didžiąją salę, apšviestą sklandančių žvakių. Kas tai yra – magiška išmonė, o gal realybėje įmanomas reiškinys?
„Yra tokia fizikos šaka, vadinama akustine levitacija. Pasirodo, preciziškai sustatę ultragarso kolonėles, mes galime generuoti stovinčią bangą, o jos mazguose – akustinio slėgio „duobutėse“ – laikyti objektus. 2006 m. kinų mokslininkai šitaip ore netgi išlaikė gyvas skruzdes, boružėles, vorus ir bites. 2016 m. tarptautinė komanda parodė, kad galima levituoti net 50 mm putų polistireno rutulį. Taigi nedidelę žvakę išlaikyti ore tikrai įmanoma“, – teigia dr. M. Mackoit-Sinkevičienė.
Ar kosmose įmanoma verkti?
Dar viena filmų serija, kurią žino kiekvienas, yra „Supermenas“. Šis superherojus garsėja kilnia širdimi ir pomėgiu gelbėti žmones, ypač savo simpatiją Lois Lane, kuri vis krinta iš didelio aukščio, laukdama, kol ją kas nors pagaus. Tiesa, fizika čia negailestinga. Kol Supermenas pasiektų krintančią Lois Lane, jos greitis galėtų išaugti iki maždaug 120 m/s, arba daugiau nei 430 km/h.
„Tai jau būtų ne gelbėjimas, o smūgis į betoninę sieną. Net jeigu Supermenas bandytų sušvelninti pagavimą, jis tai turėtų padaryti likus vos keliems centimetrams iki šaligatvio. O staigus stabdymas tokiame trumpame atstume reiškia tas pačias mirtinas perkrovas. Saugiau būtų tiesiog leisti Lois Lane kristi toliau. Deja, Supermeno romantika prieštarauja antrajam Niutono dėsniui“, – sako mokslininkė.
Fizikos dėsniams kartais prieštarauja ir tai, kaip filmuose, kurie vyksta kosmose, vaizduojamos emocijos. Tai nereiškia, kad astronautai jų neturi, tačiau jų išraiška taip pat turi paklusti fizikos dėsniams. Filmas „Gravitacija“ pelnė Oskarą, bet ar jis tikrai būtų sulaukęs tokio pripažinimo, jeigu auditorija būtų žinojusi, kad kosmose nelabai įmanoma verkti? Mikrogravitacijos sąlygomis ašaros nevirsta skruostais riedančiais lašais – jos susiformuoja į mažus rutuliukus ir laikosi prie akies.
„Jos kauptųsi į vis didėjantį vandens rutulį, kol galiausiai astronautas turėtų jį „nuvalyti“ rankove arba audiniu. Jeigu norite tuo įsitikinti, užtenka įsijungti trumpą Kanados astronauto Chriso Hadfieldo vaizdo įrašą iš Tarptautinės kosminės stoties. Jame aiškiai matyti, kaip „ašara“ virsta vis didėjančiu vandens rutuliu prie akies. O kitas garsus astronautas Scottas Kelly hidrofobinėmis raketėmis kosmose net žaidė „stalo tenisą“ su 4 ml vandens kamuoliuku“, – pasakoja dr. M. Mackoit-Sinkevičienė.
Daugiau įdomiosios fizikos paprastai ir be laiko apribojimų galite rasti mokslininkės „Youtube“ kanale „Trumpa fizikos paskaita“.
