Kaip galėtume sunaikinti Mėnulį?

Kaip sakė „Simpsonų“ herojus Degėla, „nuo pat egzistencijos pradžios žmonija siekė sunaikinti Saulę“. Saule, tavo dienos suskaičiuotos. Tačiau praktiški stebėtojai žino, kad kur kas naudingiau būtų sunaikinti Mėnulį arba bent jau jį išdarkyti. Niekas taip negadina gražaus nakties dangaus, kaip šis „šlykštus, raupsuotas objektas“, rašo Phys.org. Ko reikėtų, norint šį astronomijos stebėtojų priešą sunaikinti visiems laikams?

Energija, kurios reikia norint išardyti gravitacijos laikomus objektus, žinoma kaip ryšio energija (binding energy). Pavyzdžiui, Žemės ryšio energija yra lygi 2,2 x 10³² džaulių. Tai labai daug. Mažesnių kūnų ryšio energija, tokių kaip mūsų Mėnulis, yra 1,2 x 10²⁹ džaulių. Reikia maždaug 1800 kartų daugiau energijos norint sunaikinti Žemę, nei norint sunaikinti Mėnulį.

Tai būtų 1800 kartų lengviau. Paimkime įvykį, kuris Merkurijuje sukėlė kraterį, vadinamą „Caloris Basin“. Tai – 1,5 tūkst. km skersmens krateris.

Astronomai mano, kad jį sukėlė maždaug 100 km skersmens meteoritas, kuris rėžėsi į šią planetą prieš milijardus metų. Šio įvykio metu išskirta energija siekė 1,3 x 10²⁶ džaulių energijos ir išmušė šią milžinišką duobę. Tai yra viena tūkstantoji Mėnulio ryšio energijos. Mums reikėtų šio bei to daugiau.

Mūsų Saulė kiekvieną sekundę pagamina 3,8 x 10²⁶ džaulių energijos. Tai lygu maždaug milijonui vandenilio bombų. Jeigu šią energiją pavyktų nukreipti į Mėnulį bent 15 minučių, jis skiltų pusiau.

Tai būtų itin galingas superginklas.

Yra ir dar vienas būdas perskirti Mėnulį pusiau – gravitacija.

Astronomai naudoja Rošė ribą norėdami nusakyti atstumą, kurio ribose kosminis kūnas, išlaikantis savo medžiagą tik dėl gravitacijos jėgos, suirs dėl kito kūno keliamų potvyninių bangų, jei jų jėga bus didesnė nei gravitacijos jėga.

Tai yra taškas, kuriame potvyninių bangų jėgos yra pakankamai didelės, kad objektas būtų suplėšytas perpus.

Šie skaičiavimai remiasi planetos spinduliu ir tankiu tarp planetos ir Mėnulio. Jeigu Mėnulis prie Žemės priartėtų pakankamai arti, maždaug 18 tūkst. kilometrų, jis būtų suplėšytas ir susmulkintas į gražų žiedą.

O tuomet šio žiedo objektai patektų į Žemės atmosferą ir „lytų“ tūkstančius metų lemdamas gražią mūsų planetos destrukciją.

Laimei ar nelaimei, priklausomai nuo to, kokia pozicija užimama „Mirk, Mėnuli, mirk“ diskusijoje, Mėnulis tolsta nuo Žemės. Ir jis niekuomet nepriartės arčiau, nei yra dabar – 400 tūkst. kilometrų nuo mūsų planetos.

Fobas – didžiausias Marso palydovas, lėtai artėja Raudonosios planetos link ir astronomai mano, kad per artimiausius kelis milijonus metų jis pasieks Rošė ribą.

Taigi panašu, kad jei išties kada nors nuspręsime sunaikinti Mėnulį, taip pat turėsime sunaikinti ir Žemę.