Analizuodami spektrus, gaunamus galingais teleskopais, mokslininkai paprastai žino, kuris atomas ar molekulė sukuria tam tikrą sugerties ar spinduliuotės liniją. Tačiau dabar tyrėjų komanda Saturno palydovo Titano ir nykštukinės planetos Plutono spektruose aptiko sugerties liniją, kurios neatitinka joks žinomas junginys.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Titanas ir Plutonas iš pirmo žvilgsnio labai skiriasi: Titanas – didelis palydovas su stabiliais skysčiais paviršiuje, Plutonas – sušalusi nykštukinė planeta Saulės sistemos pakraštyje, perpus mažesnė ir kur kas šaltesnė. Tačiau jų atmosferos panašios – abiejose gausu azoto su nemažu metano kiekiu, ir abi gaubia migla, susidaranti ultravioletinei šviesai reaguojant su šiomis dujomis. Stora migla iki šiol trukdė tirti Titano paviršiaus chemiją, o plonytė Plutono atmosfera leidžia paviršių matyti lengviau.
Tyrėjai analizavo „James Webb“ teleskopo „NIRSpec“ ir MIRI instrumentais išmatuotus spektrus mažai tyrinėtame penkių mikrometrų atmosferos lange ir abiejuose duomenų rinkiniuose aptiko sugerties liniją ties 5,11 mikrometro. Kadangi ją užfiksavo du atskiri instrumentai, signalo negalima nurašyti prietaiso klaidai. Tą pačią liniją MIRI aptiko ir Plutone; tiesa, ten ji maždaug tris kartus platesnė. Peržiūrėję ankstesnius tyrimus ir laboratorinius spektrus, tyrėjai nerado nė vieno junginio, atitinkančio šią liniją.
Galimi kandidatai – acetileno ledas ar benzenas, sumaišyti su kitomis molekulėmis, tačiau šias hipotezes dar reikia patikrinti, geriausia laboratorijoje. Taip pat atrodo gana aišku, kad signalas sklinda iš abiejų kūnų paviršių, o ne atmosferų: Titano atmosferos modeliavimas neparodė jokios įdubos ties 5,11 mikrometro. Tyrėjai įtaria, kad metano-azoto aplinka kartu su spinduliuotės poveikiu vaidina svarbų vaidmenį sukuriant šią liniją, tačiau proceso – cheminių reakcijų grandinės – detalės lieka neaiškios.
Nors junginys lieka neidentifikuotas, ateities stebėjimai tuo pačiu „Webb“ galėtų parodyti, kur Titane ši linija stipriausia, o laboratoriniai matavimai – atrasti atitikmenį ir nustatyti tikslią jo sandarą. Ateinančio dešimtmečio viduryje NASA „Dragonfly“ misija pasieks Titaną ir galės tirti paviršių tiesiogiai.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
Paieška archyve
