Kai žvaigždė priartėja per arti prie supermasyvios juodosios skylės, ši ją sudrasko potvyninėmis jėgomis. Toks potvyninio suardymo įvykis paskleidžia ryškų regimosios, ultravioletinės ir rentgeno spinduliuotės blyksnį ramios galaktikos centre. Ilgai manyta, kad kai blyksnis užgęsta, galaktika turėtų vėl nurimti ilgam. Tačiau dabar astronomai atskleidė, kad radijo bangų ruože istorija tik prasideda.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Praėjus mėnesiams ar net metams po pradinio blyksnio, netikėtai daug šių žvaigždžių suardymo įvykių patiria uždelstą radijo pliūpsnį. Atrodo, tarsi juodoji skylė, prarijusi didžiąją žvaigždės dalį, galiausiai „atsirūgsta“ galingu medžiagos srautu.
Tyrėjai stebėjo 31 potvyninio suardymo įvykį ir, sujungę viso elektromagnetinio spektro duomenis, įvertino, kaip greitai kiekviena juodoji skylė maitinosi uždelstojo pliūpsnio metu. Paaiškėjo, kad radijo spinduliuotė atsiranda ne vienos „tinkamos“ maitinimosi būsenos metu, o bent dviem atvejais.
Vienose galaktikose radijo spinduliuotė prasideda praėjus šimtams dienų, kai juodoji skylė vis dar sparčiai ryja medžiagą; kitose – tik kai sistema nurimsta ir akrecija gerokai sulėtėja. Abiem atvejais dalis krentančios medžiagos yra išstumiama lauk kaip čiurkšlė ar vėjas, o ne suryjama. Ši medžiaga, susidurdama su aplinkinėmis dujomis, sukuria smūgines bangas, kuriose stipriai įgreitintos pavienės dalelės ir sukelia radijo spinduliuotę.
Tyrėjai taip pat nustatė, kad potvyninio suardymo įvykiai, kurie pasižymi uždelsta radijo spinduliuote, pradžioje rečiau turi helio linijų, o jų spinduliuotės regionas atrodo didesnis, nei kitų. Tai gali būti geri kriterijai siekiant atsirinkti šaltinius, kurie vėliau gali sužibti radijo diapazone. Abu skirtumai dera ir su idėja, kad šių įvykių metu suardyta žvaigždės medžiaga iš pradžių nusistovi toliau nuo juodosios skylės, tad sukritinėja per ilgesnį laiko tarpą ir sudaro sąlygas čiurkšlėms formuotis.
Ryškiausi radijo ruože žybsniai aptikti ir plataus masto apžvalginiuose stebėjimuose, taigi tokius katalogus irgi galima panaudoti šių įvykių paieškoms ir aptikimui.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal“.
Paieška archyve
