Geologiškai Marsas dažnai apibūdinamas kaip „sustingusio dangčio“ planeta: skirtingai nuo Žemės, jo paviršius nesuskaidytas į judančias tektonines plokštes. Kadangi būtent plokščių tektonika Žemėje varo vulkanizmą, medžiagų pokyčius ir žemyninės plutos formavimąsi, ilgai manyta, kad Marso sąlygomis panašiai sudėtinga pluta formuotis negalėjo. Tačiau naujame tyrime pateikiami įrodymai, kad Marsas kadaise turėjo milžiniškas, į Žemės panašias gilumines magmatines sistemas.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tyrimas remiasi NASA „InSight“ misijos, pirmojo seismometro Marse, duomenimis. Apie ketverius metus jis fiksavo seismines bangas, sukeltas meteoroidų smūgių ir Marso drebėjimų. Juose jau seniau pastebėta riba maždaug 24 kilometrų gylyje, kur pakinta plutos savybės, bet iki šiol jos prigimtis nebuvo aiški. Naujojo tyrimo autoriai palygino šimtus galimų uolienų sudėčių su seisminiais duomenimis, naudodami termodinaminį skaitmeninis modeliavimą ir statistinius metodus, bei nustatė, kad žemiau šios ribos esančios uolienos yra ultramafinės – turi daug geležies ir magnio, bet mažai silicio. Virš ribos plyti mafinės uolienos su didesniu silicio kiekiu. Tyrėjai mano, kad šis palaidotas maždaug 14 kilometrų storio sluoksnis susidarė ten, kur išlydytos uolienos kaupėsi giliai po žeme ir pamažu išsisluoksniavo. Tankių kristalų liekana liko apačioje, o lengvesnė magma pakilo aukštyn. Kad uolienos išsilydytų, ar bent suminkštėtų tiek, kad galėtų sluoksniuotis, nepakanka šiandieninių plutos temperatūrų; procesams reikėjo padidinto šilumos srauto, kurį greičiausiai suteikė kylanti mantijos medžiaga ir magmos įsiskverbimai.
„InSight“ aptiktas sluoksnis gali tęstis šimtus ar net tūkstančius kilometrų praktiškai per visą šiaurinį Marso pusrutulį. Jei taip ir yra, tai reiškia, kad Raudonoji planeta turėjo ne pavienius ugnikalnius, o milžiniškas tarpusavyje sujungtas magmatines sistemas. Toks reiškinys, vadinamas transkrustaliniu magmatizmu, anksčiau laikytas būdingu tik Žemei. Tai svarbu, nes panašūs procesai siejami su atmosferų ir vandenynų stabilumu bei potencialiai gyvybei tinkamų aplinkų vystymusi.
Atradimas leidžia manyti, kad gyvybei tinkamos sąlygos galėtų atsirasti daug įvairesnėse egzoplanetose, nei vien tik panašios į Žemę, įskaitant ir tokias, kurios anksčiau atmestos dėl dydžio ar tektoninio aktyvumo trūkumo.
Paieška archyve
