Nacionalinė Los Alamos laboratorija (JAV) dažnam gali asocijuotis su bombomis. Paskutinioji tokia, viešojon erdvėn „numesta“ šios savaitės pabaigoje, gali sukelti nemenkus diskusijų gaisrus. Mobiliųjų telefonų skleidžiamų bangų poveikis organizmo audiniams ir sveikatai visada kėlė ir tebekelia klausimų. 
Nacionalinė Los Alamos laboratorija (JAV) dažnam gali asocijuotis su bombomis. Paskutinioji tokia, viešojon erdvėn „numesta“ šios savaitės pabaigoje, gali sukelti nemenkus diskusijų gaisrus. Mobiliųjų telefonų skleidžiamų bangų poveikis organizmo audiniams ir sveikatai visada kėlė ir tebekelia klausimų. Vakar Los Alamos laboratorijos mokslininkas Bilas Bruno (Bill Bruno) pareiškė, kad mobiliųjų telefonų spinduliuojamos mikrobangos žmogaus organizmo audinius gali veikti visai kitu būdu, nei buvo manoma iki šiol.
Diskutuojantieji dėl mobiliųjų telefonų spinduliuotės poveikio sveikatai yra pasiskirstę į dvi stovyklas. Vieni mosuoja argumentais, neva įrodančiais tokios spinduliuotės žalą organizmui, kiti šių kirčius atrėminėja skydais tyrimų rezultatų, bylojančių, jog tokia spinduliuotė su sveikata niekaip nekoreliuoja.
Bene svariausias technologinis argumentas tokio pobūdžio diskusijoje – mikrobangų fotonai pasižymi per mažu energijos kiekiu, jog pajėgtų organizmo audiniuose „kapoti“ cheminius ryšius. Jei fotonai nesugeba šito, pakenkti biologiniams audiniams – taip pat ne jų nosiai. Daugelio fizikų požiūriu, diskusija šiame taške išsenka mobiliųjų telefonų spinduliuotės gynėjų naudai.
Tačiau Los Alamos laboratorijos biologijos teoretikui B. Bruno viskas atrodo kiek kitaip. Pageidaujantys atidžiau panarplioti mokslininko argumentų gijas gali spustelti šią nuorodą. O esminis teoretiko argumentas yra toks: tradicinis įsitikinimas, jog mikrobangos stokoja energijos ir negali paveikti žmogaus organizmo audinių, yra teisingas tik tada, kai fotonų skaičius erdvėje, dydžiu prilygstančioje kubiniam bangos ilgiui (bangos ilgiui, pakeltam kubu), yra mažesnis už vienetą. Kai fotonų tankis erdvėje yra didesnis, jie gali interferuoti, o tai reiškia galimą stipresnį jų spinduliuotės poveikį.
B. Bruno pasitelkia optinio pinceto pavyzdį. Žinia, optiniai pincetai spinduliuoja fotonus, kuriuos pasitelkus galima manipuliuoti mikroobjektais. Tokia spinduliuotė geba ir žaloti struktūras – tai įrodyta. Taip atsitinka dėl to, jog fotonai pastiprina vieni kitų poveikį – kuo fotonų daugiau, tuo didesnis jų poveikis, tuo didesnė gali būti jų daroma žala.
Optiniai pincetai dažniausiai veikia infraraudonųjų spindulių spektre. Tačiau pagrįstai galima kelti klausimą, ar toks pat fotonų poveikio dėsningumas nėra įmanomas mikrobangų spektre. Aišku viena – fotonų tankis erdvėje, prilygstančioje kubiniam bangos ilgiui, daugeliu atveju yra didesnis už vienetą. Todėl, anot B. Bruno, mobilaus ryšio spinduliuotė tokiu atveju gali būti žalinga. Spinduliuotės žalą inicijuojantys procesai galėtų vykti arti mobiliųjų telefonų ir mobilaus ryšio siųstuvų.
Tai dar nereiškia, jog mikrobangų fotonai negailestingai ir neišvengiamai „šienauja“ mūsų neuronų ir kitų ląstelių gretas. Tačiau į rašinio pradžioje minėtą diskusiją šie samprotavimai alyvos tikrai įlieja bei atnaujina tam tikrą susirūpinimą dėl mobiliųjų telefonų spinduliuotės poveikio sveikatai. Anot B. Bruno, dabar galima tvirtinti, jog argumentas apie mobilaus ryšio mikrobangų energijos stoką cheminiams ryšiams suardyti dabar yra abejotinas. O diskusijos šiuo klausimu, panašu, tęsis dar ilgai.
