Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame privatumas tampa vis labiau nykstančia sąvoka. Nesvarbu, ar vaikštote mieste, ar naršote telefone – beveik visada esate stebimi. Gatvės kameros fiksuoja kiekvieną žingsnį, telefonas seka vietovę, o interneto svetainės renka informaciją apie naršymo įpročius.
Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame privatumas tampa vis labiau nykstančia sąvoka. Nesvarbu, ar vaikštote mieste, ar naršote telefone – beveik visada esate stebimi. Gatvės kameros fiksuoja kiekvieną žingsnį, telefonas seka vietovę, o interneto svetainės renka informaciją apie naršymo įpročius.
Tai nebe tik mokslinės fantastikos siužetas – tai tikrovė, kurioje visi esame nuolat stebimi. Dar prieš dešimtmetį stebėjimo priemonės daugeliui atrodė kaip būtinas saugumo įrankis.
Kameros viešose vietose žadėjo padėti kovoti su nusikalstamumu, o slaptažodžių apsaugoti įrenginiai teikė saugumo pojūtį internete. Tačiau šiandien stebėjimas peržengė ribas ir tapo masiniu duomenų rinkimu, kurio tikslai dažnai lieka neaiškūs.
Ar toks stebėjimas dar yra priimtinas, ar jau peržengėme ribą, kurioje laisvė tampa tik iliuzija. Daugelis žmonių jau nebesipriešina nuolatiniam sekimui, nes tai priima kaip neišvengiamą gyvenimo dalį. Tačiau ar ši nuostata nėra pavojingiausia iš visų?
Stebėjimas miestuose – kameros visur
Didžiuosiuose miestuose kameros tapo tokia įprasta detale, kad jų net nebekreipiame dėmesio. Viešasis transportas, prekybos centrai, parkai, gatvės – visur montuojamos stebėjimo sistemos.
Oficiali versija – užtikrinti saugumą ir padėti tirti nusikaltimus. Vis dėlto, ši technologija kaupia neįtikėtinus kiekius vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti paprasti kasdieniai veiksmai.
Kai kuriose šalyse kamerų stebėjimo tinklai tokie tankūs, kad žmogus mieste gali būti užfiksuotas šimtus kartų per vieną dieną. Dirbtinio intelekto technologijos leidžia ne tik matyti, bet ir atpažinti veidus, sekti judėjimą bei net prognozuoti galimus veiksmus.
Nors dauguma piliečių sutinka, kad kameros gali padėti sulaikyti nusikaltėlius, retas susimąsto, kiek apie mus sužino šios sistemos. Veido bruožai, apranga, įpročiai, lankytos vietos – visa ši informacija gali būti kaupiama metų metus.
Interneto šešėlis – nematomi sekimo mechanizmai
Net jei išeinate į gamtą ir aplink nėra nė vienos kameros, jūsų išmanusis telefonas vis tiek renka informaciją. Programėlės fiksuoja buvimo vietą, interneto svetainės seka naršymo istoriją, o socialiniai tinklai analizuoja nuotraukas ir įrašus, kad galėtų tiksliau rodyti reklamą.
Tai vadinamasis skaitmeninis pėdsakas – kiekviena paieška, kiekvienas paspaudimas, kiekviena peržiūrėta nuotrauka yra užfiksuojama. Ir net jei bandote ištrinti duomenis, jie dažnai išlieka saugyklose, kuriose gali būti naudojami įvairiais tikslais.
Svarbiausia, kad dauguma žmonių prie šio reiškinio priprato. Sutinkame su slapukais vos įėję į svetainę, nesinagrinėdami, ką jie renka. Instaliuojame programėles neskaitydami privatumo politikos. Mūsų patogumas tampa puikiu įrankiu tiems, kurie nori mus stebėti.
Saugumas prieš privatumą – amžina dilema
Dažnai stebėjimo priemonės pateisinamos saugumo argumentu. Jei kameros padės sulaikyti pavojingą nusikaltėlį, jos atrodo kaip geras sprendimas. Jei vietovės sekimas telefone leis surasti dingusį žmogų, ši funkcija atrodo gyvybiškai svarbi.
Tačiau problema prasideda tada, kai saugumo priemonės virsta nuolatiniu gyvenimo stebėjimu be aiškios ribos. Kur baigiasi apsauga ir prasideda kontrolė? Ir kas sprendžia, kada ta riba peržengiama?
Valstybės, įmonės ir net privatūs asmenys turi prieigą prie vis daugiau mūsų gyvenimo detalių. O kai tokia galia atsiduria netinkamose rankose, pasekmės gali būti sunkios – nuo šantažo iki manipuliacijos visuomenės nuotaikomis.
Psichologinė įtaka – kai stebėjimas tampa norma
Nuolatinis stebėjimas keičia mūsų elgesį, net jei to sąmoningai nejaučiame. Žmonės linkę prisitaikyti prie situacijos, kurioje jaučiasi stebimi – jie tampa atsargesni, vengia tam tikrų temų ar veiksmų. Tai vadinama „stebėjimo efektu“.
Jei tai tęsiasi ilgą laiką, visuomenė gali tapti pasyvesnė, mažiau linkusi išreikšti nuomonę ar protestuoti. Kai kurie tyrimai rodo, kad nuolatinė stebėsena skatina savicenzūrą ir net riboja kūrybiškumą.
Priimdami stebėjimą kaip normą, rizikuojame prarasti ne tik privatumą, bet ir dalį savo laisvės.
Ar dar galima atsisakyti nuolatinio stebėjimo?
Visiškai išvengti stebėjimo šiandien praktiškai neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad reikia susitaikyti su visišku privatumo praradimu. Yra būdų apsisaugoti – naudoti saugesnes naršykles, riboti programėlių leidimus, atsargiai dalintis informacija internete.
Svarbiausia – išlikti sąmoningam ir kelti klausimus apie tai, kaip renkami ir naudojami mūsų duomenys. Tik suprasdami, kas vyksta, galime išlaikyti bent dalį kontrolės.
Nuolatinis stebėjimas jau tapo mūsų kasdienybe, tačiau tai nereiškia, kad jis turi tapti mūsų naująja norma. Kiekvienas turime teisę į privatumą ir turime teisę žinoti, kada bei kodėl esame stebimi. Tik nuo mūsų priklauso, ar būsime pasyvūs stebėjimo amžiaus dalyviai, ar aktyviai ginsime savo teises.
