2019 m. Becky Chambers novelėje „To Be Taught, If Fortunate“ didžiulė Saulės audra sunaikina Žemės internetą, todėl grupė astronautų lieka įstrigę kosmose ir neturi galimybės paskambinti namo. Tai siaubinga perspektyva, bet ar Saulės audra galėtų išvesti iš rikiuotės internetą realiame gyvenime? O jei taip, kokia tikimybė, kad taip nutiks?
2019 m. Becky Chambers novelėje „To Be Taught, If Fortunate“ didžiulė Saulės audra sunaikina Žemės internetą, todėl grupė astronautų lieka įstrigę kosmose ir neturi galimybės paskambinti namo. Tai siaubinga perspektyva, bet ar Saulės audra galėtų išvesti iš rikiuotės internetą realiame gyvenime? O jei taip, kokia tikimybė, kad taip nutiks?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Taip, tai gali įvykti, tačiau tam reikėtų milžiniškos Saulės audros, „Live Science“ sakė Mathew Owensas, Saulės fizikas iš Jungtinės Karalystės Rydingo universiteto. „Kad tai įvyktų, iš tiesų reikėtų didžiulio įvykio, kuris nėra neįmanomas, – sakė M. Owensas. – Tačiau aš manyčiau, kad labiau tikėtina, jog elektros tinklus išmuštų iš vėžių“. Iš tikrųjų šis reiškinys jau įvyko nedideliu mastu.
Saulės audros, dar vadinamos kosminiais orais, kyla, kai Saulė išskiria intensyvų elektromagnetinės spinduliuotės pliūpsnį. Šis trikdys išmeta energijos bangas, kurios sklinda į išorę ir veikia kitus Saulės sistemos kūnus, įskaitant Žemę. Kai elektromagnetinės bangos sąveikauja su Žemės magnetiniu lauku, jos turi keletą poveikių.
Dėl jų Žemės atmosferos viršutiniuose sluoksniuose teka elektros srovės, kurios įkaitina orą. Dėl šių geomagnetinių audrų virš poliarinių regionų gali atsirasti gražios pašvaistės, tačiau jos taip pat gali sutrikdyti radijo signalus ir GPS. Be to, atmosfera įkaista, ji pučiasi kaip zefyras, todėl žemoje Žemės orbitoje esantys palydovai patiria papildomą pasipriešinimą, o mažesnės kosminės šiukšlės nukrypsta nuo kurso.
Kitas kosminių orų poveikis yra labiau žemiškas. Kai galingos elektros srovės teka per viršutinius mūsų planetos atmosferos sluoksnius, jos sukelia galingas sroves, kurios teka ir per Žemės plutą. Tai gali trikdyti elektros laidininkus, esančius plutos viršuje, pavyzdžiui, elektros tinklus – perdavimo linijų tinklą, kuriuo elektra iš elektros gamybos stočių tiekiama į namus ir pastatus.
Dėl to vietomis nutrūksta elektros energijos tiekimas, kurį gali būti sunku pašalinti; vienas iš tokių įvykių 1989 m. kovo 13 d. ištiko Kvebeką ir, NASA duomenimis, elektros energijos tiekimas nutrūko 12 valandų. Neseniai Saulės žybsnis išvedė iš rikiuotės 40 palydovų „Starlink“, kai „SpaceX“ nepatikrino kosminių orų prognozės.
Laimei, kelių „Starlink“ palydovų nepakanka, kad būtų sutrikdyta pasaulinė interneto prieiga. Kad internetas visiškai nutrūktų, Saulės audra turėtų sutrikdyti itin ilgus šviesolaidinius kabelius, kurie driekiasi po vandenynais ir jungia žemynus. Kas 50-145 km šiuose kabeliuose įrengti kartotuvai, kurie padeda sustiprinti signalo sklidimą.
Patys kabeliai nėra pažeidžiami geomagnetinių audrų, tačiau kartotuvai yra pažeidžiami. Jei išsijungia vienas kartotuvas, to gali užtekti, kad nutrūktų viso kabelio darbas, o jei išsijungtų pakankamai kabelių, tai galėtų sukelti „interneto apokalipsę“.
Visuotinis interneto ryšio nutrūkimas galėtų būti katastrofiškas – sutriktų viskas, pradedant tiekimo grandine, medicinos sistema, vertybinių popierių rinka ir baigiant elementariu atskirų žmonių gebėjimu dirbti ir bendrauti.
Yra keletas būdų, kaip apsaugoti internetą nuo kitos didžiulės Saulės audros. Pirmasis – apsaugoti elektros tinklus, palydovus ir povandeninius kabelius nuo srovės antplūdžio perkrovos, įskaitant apsaugos priemones, kurios leistų strategiškai išjungti tinklus Saulės audros metu.
Antrasis, pigesnis būdas – sukurti geresnį Saulės audrų ilgalaikio prognozavimo metodą.
