Štai dar vienas įrašas faile, pavadinimu „Juodosios skylės yra keistos“: 2018 m. grupė matematikų apskaičiavo, kad kai kurios juodosios skylės tokioje besiplečiančioje Visatoje kaip mūsų gali perkrauti savo istorijos turinį iš naujo, sėkmingai ištrindamos praeitį ir paversdamos ateitį milžinišku klaustuku.
Štai dar vienas įrašas faile, pavadinimu „Juodosios skylės yra keistos“: 2018 m. grupė matematikų apskaičiavo, kad kai kurios juodosios skylės tokioje besiplečiančioje Visatoje kaip mūsų gali perkrauti savo istorijos turinį iš naujo, sėkmingai ištrindamos praeitį ir paversdamos ateitį milžinišku klaustuku, rašo „Science Alert“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kaip tai galėtų atrodyti stebėtojui belieka tik spėlioti. Bet jei paaiškės, kad tai yra tiesa, galbūt pagaliau pavyks rasti atsakymą į vieną didžiausių šiuolaikinės kosmologijos klausimų.
Jei vadovausimės fizikos dėsniais iki loginių išvadų, visa kolapsavusios žvaigždės masė suspaudžiama į be galo mažą tašką, vadinamą singuliarumu.
Panašiai būtų galima teigti, kad yra erdvės, kurios saugo paslaptis nuo likusios Visatos, vietos, kur fizikos dėsniai neveikia.
Kad būtų lengviau analizuoti santykį tarp dėsniais grįstos visatos, kokią mes pažįstame, ir neištirtų juodųjų skylių dalių, fizikai taiko vadinamąja kosminę cenzūrą.
Ši cenzūra gali būti dviejų tipų.
Pirmasis teigia, kad juodosiose skylėse yra barjeras – gilesnis už „įvykių horizontą“, apie kurį dauguma žmonių yra girdėję, – už kurio fizika neveikia ir nieko neįmanoma prognozuoti.
Šis barjeras patogiai izoliuoja probleminius singuliariumus nuo likusios erdvės ir laiko ir neleidžia juose neveikiantiems fizikos dėsniams tapti aktualia problema.
Tuo tarpu kita kosminės cenzūros versija yra grįsta šventu įsitikinimu, kad nėra tokio dalyko kaip neveikiantys fizikos dėsniai. Taigi minėtas barjeras turi būti panaikintas ir fizika tam tikra forma turi toliau sėkmingai karaliauti.
Berklyje įsikūrusio Kalifornijos universiteto matematikui Peteriui Hinzui kyla abejonių dėl antrosios versijos.
„Kokius 20 metų, maždaug nuo devintojo dešimtmečio vidurio, žmonės buvo įpratę, kad stipri kosminė cenzūra visada yra patikrinama, – 2018 m. vasarį sakė P. Hinzas – Mes bandome užginčyti šį požiūrį.“
P. Hinzas ir jo kolegos tyrinėjo hipotetinius elektros krūvį turinčius, nesisukančius objektus, vadinamus Reissner-Nordström-de Sitter juodosiomis skylėmis. Teoriškai tokios juodosios skylės turėtų turėti barjerą, vadinamą Cauchy horizontu.
Už Cauchy horizonto šiame iškreiptame kraštovaizdyje neveikia priežasties ir pasekmės dėsnis, tačiau laikas ir erdvė sklandžiai susilieja į begalinę akimirką.
Stiprių kosminės cenzūros modelių šalininkai bando įrodyti, kad šiuos horizontus galėtų sunaikinti singuliariumas, pasižymintis bent menkiausiu kolapsuojančios žvaigždės gravitacinės traukos nukrypimu. Dėl šios priežasties Cauchy horizontų teorija turėtų būti atmesta, stiprios kosminės cenzūros modelių naudai.
2018 m. atliktas tyrimas rodo, kaip techniškai jiedu galėtų ir toliau egzistuoti kartu net esant tokiems trikdžiams, bet tik tokiu atveju, kai juodąją skylę supanti visata vis sparčiau plečiasi, kaip kad yra mūsų atveju.
Dėl savo krūvio Reissner-Nordström-de Sitter juodosios skylės jau turėtų nedidelį vidinį postūmį atsispirti milžiniškai gravitacijai ir subtiliai atremti jos sąlygojamą laiko ir erdvės deformaciją.
Tuo tarpu besiplečianti Visata nustato laiko ir energijos ribas singuliarumą supančios fizikos iškreipimui.
Šių dviejų efektų derinys šiek tiek apsaugotų Cauchy horizontą, suteikdamas mums fiziką neigiantį singuliariumą ir begalinę akimirką už kraštutinės ribos.
