Maždaug po dešimties metų, NASA ir ESA astrobiologai lauks balistinis siuntinys iš dangaus: pirmoji kosminės kapsulė su Marso grunto ir uolienų pavyzdžiais.. Sukonstruota rėžtis į Jutos dykumą be jokio kritimą sulėtinančio parašiuto, bandinių grąžinimo kapsulė bus nugabenta į aukščiausio įmanomo, ketvirto biosaugos lygio (BSL-4) laboratoriją.
Maždaug po dešimties metų, NASA ir ESA astrobiologai lauks balistinis siuntinys iš dangaus: pirmoji kosminės kapsulė su Marso grunto ir uolienų pavyzdžiais.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Sukonstruota rėžtis į Jutos dykumą be jokio kritimą sulėtinančio parašiuto, bandinių grąžinimo kapsulė bus nugabenta į aukščiausio įmanomo, ketvirto biosaugos lygio (BSL-4) laboratoriją, – tokiose dirbama su tokiais patogenais, kaip, pavyzdžiui, Ebolos virusas. Dėl galimybės pagaliau nuodugniai patikrinti esamos ar buvusios gyvybės Marse ženklus, šie bandiniai taps tviskančiu prizu mokslui: „Pargabenti nepaliestus Marso bandinius į Žemę buvo ištisų planetologų kartų tikslas,“ sako NASA.
Bet kosmoso agentūrų atsakymų paieškos užgožia gyvybės Žemėje saugumą: niekas nežino, ar šiuose bandiniuose – kuriuos netrukus surinks „Perseverance“ marsaeigis – nėra Marso patogenų, kuriems neturėsime jokio atsparumo. Ir nežinome, ar kapsulė krisdama išliks hermetiška (NASA Saulės vėjo mėginius renkantis „Genesis“ zondas suskilo, kuomet 2004 metais, sugedus parašiutui, jis nukrito Jutoje), kas kelia laukinės gamtos ir miestų užteršimo pavojų. Nors BSL-4 laboratorijos itin saugios, neapsižiūrėjimų būta ir anksčiau, dažniausiai dėl žmogiškos kaltės.
Nors rizika maža, tačiau nėra nulinė. Kosmoso agentūros bendradarbiauja su Ligų kontrolės ir prevencijos centrais (CDC) Atlantoje ir Europos Ligų prevencijos ir kontrolės centru Švedijoje, bandydamos su jais susitvarkyti. Bet jos negali teigti, kad rizikų nėra – ir tai problema, nes JT Kosmoso sutartis draudžia užteršti lankomus pasaulius, o sugrįžtant iš jų – Žemę. Sutartyje sakoma, kad kosmoso keliautojai privalo išvengti „neigiamų aplinkos pokyčių Žemėje dėl į ją atgabentų nežemiškų medžiagų“.
Covid-19 demonstruojant bauginamą pandemijos poveikį, NASA ir ESA tikrai turėtų pakeisti taktiką. Yra aiškus naujas kursas: pargabenti bandinius analizei į aplink Mėnulį skriejančią kosminę stotį, arba į laboratoriją pačiame Mėnulyje – abu šie objektai po dešimties metų jau galėtų būti įrengti.
Tokią poziciją remia Tarptautinis komitetas prieš Marso bandinių sugrąžinimą (International Committee Against Mars Sample Return – ICAMSR), pabrėžiantis sugrįžimo Žemėn grėmes. „Palaikome Marso bandinių sugražinimo misiją kaip dalį Mėnulio „Gateway space station“ projekto, jei bandiniai bus atgabenti į specialiai įrengtą biogrėsmės tyrimo modulį Mėnulio orbitoje, arba kuri būtų dalis didesnės Mėnulio bazės koncepcijos, numatytos NASA „Artemis“ programoje, – sako ICAMSR direktorius Barry DiGregorio. – Tai yra vienintelis būdas garantuoti Žemės biosferos 100 procentų apsaugą.“
NASA ir ESA sako, kad bandinius reikia grąžinti į Žemę vien dėl kaštų ir sudėtingos BSL-4 laboratorijos veikimo kosmose sunkumų, nes mikrogravitacija „trukdytų analizuoti bandinius“. Bet tai kosmoso agentūrų problema, jos negali tikėtis, kad Žemės gyventojai prisiims nežinomą riziką.
Jei kosmoso agentūros išties ketina pilotuojamus skrydžius į Mėnulį, kaip pasirengimą kelionėms į Marsą, jos tikrai gali sugalvoti būdų pavojingus pavyzdžius analizuoti už planetos ribų. Ir dabar yra galimybė tai atlikti, nes „Perseverance“ surinktų bandinių pargabenimo misija iš Marso nepakils iki 2026 – ir jos dizainas dar nėra galutinis.
„Palikti bandinius stabilioje Marso orbitoje yra viena iš kelių strategijų, kurių galima imtis, kai pavyzdžiai bus pakelti nuo Marso paviršiaus“, – sako ESA. Kosmoso agentūros turėtų tai atlikti ir palauki, kol bus visiškai saugus būdas analizuoti juos už planetos ribų. Bus nuostabu sužinoti apie gyvybę Marse – bet šios žinios neturėtų mums kaštuoti visos Žemės.
Paul Marks / www.newscientist.com
