Remiantis naujausia „Gaia“ palydovų duomenų analize, artimiausias mūsų Saulės sistemai žvaigždžių spiečius yra plėšomas – jo ramų egzistavimą trikdo ne tik įprasti procesai, bet ir kažkokio mums nematomo masyvaus objekto gravitacinė trauka.
Remiantis naujausia „Gaia“ palydovų duomenų analize, artimiausias mūsų Saulės sistemai žvaigždžių spiečius yra plėšomas – jo ramų egzistavimą trikdo ne tik įprasti procesai, bet ir kažkokio mums nematomo masyvaus objekto gravitacinė trauka, rašo „Science Alert“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Toks trikdymas, astronomų teigimu, gali reikšti, kad netoliese yra nematomas tamsiosios medžiagos darinys, aplink save keliantis gravitacinę sumaištį.
2019 m. astronomai atskleidė antrajame „Gaia“ duomenų sraute radę įrodymų, kad iš Hiadžių (už 153 šviesmečių esančio artimiausio Žemei žvaigždžių spiečiaus) nutįso potvyninė juosta.
Tai atkreipė astronomės Terezos Jerabkovos ir jos kolegų iš Europos kosmoso agentūros ir Europos pietų observatorijos dėmesį. Kai tapo prieinami „Gaia Data Release 2.5“ (DR2.5) ir DR3 duomenys, jie sutelkė pastangas ir išplėtė paieškos parametrus, kad užfiksuotų ankstesnių stebėjimų metu praleistas žvaigždes.
Jie rado šimtus su Hiadėmis siejamų žvaigždžių. Centrinio spiečiaus skersmuo yra apie 60 šviesmečių, o nuo jo nutįsusi potvyninė juosta siekia tūkstančius šviesmečių.
Tokios juostos yra gana įprastas dalykas žvaigždžių spiečiui, kurį trikdo galaktikos potvyninės jėgos, tačiau mokslininkai pastebėjo kažką keisto. Jie atliko spiečiaus trikdžių modeliavimą ir juostoje aptiko kur kas daugiau žvaigždžių. O pačiame spiečiuje kai kurių žvaigždžių trūksta.
Norėdami išsiaiškinti, dėl ko šios žvaigždės nuklysta į šalį, tyrėjai atliko daugiau modeliavimų ir nustatė, kad jų stebėtą reiškinį gali iššaukti sąveika su kokiu nors labai dideliu objektu, kurio masė yra maždaug 10 milijonų kartų didesnė už Saulės masę.
Didžiausia problema, kalbant apie šį scenarijų, yra tai, kad šiuo metu netoli spiečiaus nematome jokio masyvaus objekto. Tačiau Visatoje gausu nematomų dalykų, tokių kaip tamsioji medžiaga – paslaptinga masė, kurios egzistavimą galime nuspėti tik iš jos gravitacinio poveikio matomiems objektams.
Remdamiesi šiuo gravitaciniu poveikiu, mokslininkai paskaičiavo, kad maždaug 80 procentų visos Visatos materijos yra tamsioji medžiaga. Manoma, kad tamsioji medžiaga yra esminis galaktikos formavimosi komponentas – didelės jos sankaupos ankstyvajame Visatos kūrimosi etape padėjo normaliajai medžiagai susirinkti į vieną vietą ir sudaryti šiandien mūsų matomas galaktikas.
Šių tamsiosios medžiagos sankaupų ir šiandien galima rasti galaktikas supančiose didžiulėse „tamsiose aureolėse“. Manoma, kad Paukščių tako skersmuo siekia 1,9 milijono šviesmečių. Astronomai spėja, kad tose aureolėse yra tankesnių tamsiosios medžiagos sankaupų.
Tolimesnės paieškos gali atskleisti struktūrą, lėmusią keistą žvaigždžių pasislinkimą į Hiadžių juostą; jei taip neįvyks, mokslininkų teigimu, bus galima spėti, kad dėl to kalta tamsiosios medžiagos sankaupa.
Tyrimo išvados taip pat rodo, kad potvyniniuose srautuose ir juostose galima būtų ieškoti paslaptingos gravitacinės sąveikos šaltinių.
„Gaia“ mums padėjo visiškai kitomis akimis pažvelgti į Paukščių taką, – sako T. Jerabkova. – Šie atradimai leis mums žymiai tiksliau nei bet kada anksčiau atvaizduoti Paukščių tako posistemes.“
