Tyrėjai iš Londono universiteto koledžo mano, kad pagaliau išsiaiškino visą gluminančio senovės graikų mechaninio prietaiso priekinio skydelio struktūrą ir tai jiems leido geriau suprasti, kaip jis veikė. Antikiteros mechanizmas vertė mokslininkus laužyti galvas nuo pat 1901 m.
Naujas tyrimas atskleidė visą Antikiteros mechanizmo – 2 tūkst. metų senumo mechaninio prietaiso, kurį senovės graikai naudojo astronominiams įvykiams prognozuoti, – priekinio skydelio struktūrą, rašo „Science Focus“.
© Tony Fritho/UCL
Tyrėjai iš Londono universiteto koledžo (UCL) mano, kad pagaliau išsiaiškino visą gluminančio senovės graikų mechaninio prietaiso priekinio skydelio struktūrą ir tai jiems leido geriau suprasti, kaip jis veikė.
Antikiteros mechanizmas vertė mokslininkus laužyti galvas nuo pat 1901 m., kai graikų narai jį aptiko Viduržemio jūroje, netoli Antikiteros salos sudužusio romėnų laivo liekanose.
2 tūkst. metų senumo prietaisas laikomas pirmuoju pasaulyje analoginiu kompiuteriu ir buvo naudojamas prognozuoti Saulės, Mėnulio ir planetų padėtį bei numatyti Mėnulio ir Saulės užtemimus.
Tačiau išliko tik maždaug trečdalis sudėtingo įrenginio, todėl tyrinėtojai ilgai suko galvas, bandydami išsiaiškinti jo tikrąją formą ir galimybes.
Mechanizmo priekinės dalies funkcijas 2008 m. galutiniai išsiaiškino Jungtinės Karalystės ir Graikijos mokslininkai. Paaiškėjo, kad ciferblatai buvo naudojami Mėnulio ciklams, Saulės užtemimams ir kelių Graikijoje vykusių sporto renginių, įskaitant ir senovines olimpines žaidynes, datoms sekti. Tačiau priekinio skydelio krumpliaračių sistema iki šiol buvo paslaptis.
Londono universiteto koledžo mokslininkai mano, kad, naudodamiesi kompiuteriniu modeliavimu, pagaliau išsprendė šį sudėtingą 3D galvosūkį, pastūmėdami tyrimus žingsniu arčiau supratimo, kaip veikia visas Antikiteros mechanizmas ir kaip tiksliai jis sugebėjo numatyti astronominius įvykius.
„Mes sukūrėme pirmą modelį, kuris atitinka visus fizinius įrodymus ir mokslinius įrašus ant paties mechanizmo, – sakė pagrindinis tyrimo autorius prof. Tony Freethas. – Saulė, Mėnulis ir planetos atvaizduotos su įspūdingu senovės graikams būdingu meistriškumu.“
A fragmentu vadinamą didžiausią išlikusį fragmentą, panašu, sudarė atramos, stulpeliai ir plokštė. Kita detalė, žinoma kaip D fragmentas, susidėjo iš nepaaiškinamos paskirties disko, krumpliaračio su 63 danteliais ir plokštelės.
Užrašai ant nugarėlės susiję su kosmoso aprašymu, o planetos juda žiedais ir žymimos karoliukais, kuriuos mokslininkams dar teks rekonstruoti.
Naudodamiesi ankstesniais rentgeno tyrimų duomenimis ir senovės graikų matematiniu metodu, jie sugebėjo paaiškinti, kaip buvo gauti Veneros ir Saturno ciklai, taip pat atkurti visų kitų planetų ciklus, nors ir trūko įrodymų.
