Prieš septyniasdešimt penkerius metus pasaulis buvo supažindintas su ENIAC, pirmuoju elektroniniu, programuojamu, bendros paskirties skaitmeniniu kompiuteriu. Pagal šiandieninius standartus, kompiuteris būtų prastesnis už pigiausią kišeninę skaičiuoklę, tačiau kai jis buvo pastatytas, tai buvo milžiniškas šuolis į priekį.
Prieš septyniasdešimt penkerius metus pasaulis buvo supažindintas su ENIAC, pirmuoju elektroniniu, programuojamu, bendros paskirties skaitmeniniu kompiuteriu.
ENIAC arba elektroninis skaitmeninis integratorius ir kompiuteris (Electronic Numerical Integrator and Computer), nors buvo artimesnis šiuolaikiniams kompiuteriams, nebuvo pirmasis elektroninis kompiuteris. Tačiau visi jo konkurentai buvo arba eksperimentai, kurie baigėsi nesėkme, arba itin griežti slapti projektai, kurių egzistavimas nebuvo viešas iki 1970-ųjų.
© U.S. Army | commons.wikimedia.org
1946 m. vasario mėn. ENIAC debiutavo prieš laikraščių fotoaparatus, ir neabejotinai tapo stereotipinės milžiniškų elektroninių smegenų vaizdiniu. Tais laikais jis kainavo 500 000 USD (2020 m. - apie 7,2 mln. USD), svėrė 27 tonas, buvo 24 m ilgio U formos, užėmė 167 m2 plotą ir rijo 150 kW elektros energijos 18 800 vakuuminių vamzdelių maitinimui.
Pagal šiandieninius standartus, kompiuteris būtų prastesnis už pigiausią kišeninę skaičiuoklę, tačiau kai jis buvo pastatytas, tai buvo milžiniškas šuolis į priekį.
Viskas prasidėjo 1942 m. Pensilvanijos universiteto Moore'o elektrotechnikos mokykloje, remiant JAV armijos ginkluotės departamentui ir Ballistinių tyrimų laboratorijoms, įgyvendinant projektą, skirtą artilerijos stalų gamybai naujai artilerijai, kuri buvo sukurta JAV įstojus į Antrąjį pasaulinį karą.
Fizikas dr. Johnas W. Mauchly, kuris jau domėjosi elektroninio kompiuterio sukūrimo idėja, kuris analizuotų orus, skaičiavimus atlikdamas automatiškai dideliu greičiu. 1942 m. birželio mėn. buvo pasirašytas susitarimas su JAV kariuomene dėl „Project PX“, kuris vėliau tapo ENIAC. Už projektą atsakingu buvo paskirtas Mauchy ir jaunas elektronikos inžinierius J. Presper Eckertas jaunesnysis.
© U.S. Army | commons.wikimedia.org
Tai, kas buvo pastatyta per ateinančius trejus metus, buvo tikras monstras. Jį sudarė 42 skydai, kurių aukštis buvo 2,7 m ir 33 cm storio, pagaminti iš juodai dažyto lakštinio plieno su kanalais viršuje, kad oras galėtų cirkuliuoti ir atvėsinti vamzdžius. Buvo sumontuota didelė ištraukiamojo ventiliatoriaus sistema lubose. Be to, kompiuteris turėjo savo specialią maitinimo liniją.
Viduje buvo per 18 800 vakuuminių vamzdelių – tuo metu dar negirdėtas skaičius. Jie buvo pritaikyti veikti skaitmeninėje sistemoje, kurioje jie buvo įjungti arba išjungti, o ne kaip analogiški įrenginiai, kokie buvo originaliai sukurti. Inžinieriai manė, kad turint tiek vamzdžių, gedimų lygis bus toks didelis, kad mašina gali nesugebėti atlikti nė vieno skaičiavimo prieš sugesdama.
Mašinoje, taip pat buvo 70 000 rezistorių, 10 000 kondensatorių, 1500 relių, 6000 rankinių jungiklių ir penki milijonai lituotų jungčių.
Kaip ir buvo galima tikėtis, gedimų skaičius pradžioje buvo du kartus per dieną. Kai atsirado patikimesnių vamzdelių, gedimų sumažėjo kartą per dvi dienas. Dėl šios priežasties konstrukcija buvo modulinė, todėl buvo galima ištraukti ir pakeisti sugedusį modulį.
© U.S. Army
ENIAC neturėjo galimybės išsaugoti programų, todėl ją tiesiogine prasme reikėjo pervesti į kiekvieną naują užduotį. Tai darė moterų operatorių komanda, kuri ištraukdavo ir perjungdavo kištukus ir nustatydavo jungiklius kiekvienam naujam skaičiavimų rinkiniui.
Šios moterys buvo pirmosios pasaulyje kompiuterių programuotojos – darbas, kuriam net nebuvo pavadinimo. Net neturėdamos instrukcijos, jos turėjo išmokti schemas ir dirbti su blokinėmis schemomis, kad parašytų programas ir instrukcijas, kaip perkonfigūruoti mašiną ant popieriaus. ENIAC suprogramuoti prireikdavo dienų, o suderinti – kelias savaites.
ENIAC niekada nedarė jokio realaus karo darbo. Jis buvo paleistas praėjus trims mėnesiams po Japonijos pasidavimo, tačiau jau dirbo su pirmąja vandenilio bomba, kai Las Alamoso nacionalinė laboratorija sužinojo apie jos egzistavimą.
Dalis ENIAC muziejuje Pensilvanijos universitete
© TexasDex (CC BY-SA 3.0) | commons.wikimedia.org
Galiausiai, 1946 m. vasario 15 d. ENIAC buvo pristatytas spaudai. Kaip dalis to, žurnalistų kameros buvo pakviestos nufilmuoti mirksinčius vamzdelius, kai kompiuteris skaičiavo raketos trajektoriją išsprendė ją per 20 sekundžių.
Deja, kameros neužfiksavo vamzelių mirgėjimo, todėl ant vamzdžių buvo sumontuotos neoninės lemputės, kurios vėliau buvo padengtos perpus perpjautais stalo teniso kamuoliukais, ant kurių buvo nupiešti skaitmenys. ENIAC darbas atrodė taip dramatiškai, kad dešimtmečius visuomenė kompiuterius siejo su valdymo skydais, uždengtais mirksinčiomis lemputėmis.
ENIAC kūrėjai Mauchly ir Eckertas sukūrė daug pažangesnį kompiuterį, pavadintą EDVAC. ENIAC buvo patobulintas ir toliau dirbo, kol buvo uždarytas 1955 m. Mauchly ir Eckert įkūrė pirmąją komercinių elektroninių kompiuterių bendrovę „Eckert – Mauchly Computer Corporation“ (EMCC), kuri sukurė garsųjį „Univac“ kompiuterį, kuris apdorojo JAV surašymo duomenis prognozavo 1952 m. JAV prezidento rinkimų nugalėtoją.
Šiandien ENIAC jau seniai išardytas, tačiau išlikusios jo plokštės eksponuojamos Pensilvanijos universitete, „Smithsonian“ muziejuje, Londono mokslo muziejuje ir kitose vietose.
Video apie ENIAC:
ENIAC 1946 metais:
Vienos iš ENIAC programuotojų prisiminimai:
