Johno Hopkinso universiteto Taikomosios fizikos laboratorijos mokslininkai tiria, ar būtų galima panaudoti Saulės šilumą, kuri kosminį laivą varytų į tolimąją Saulės sistemos teritoriją už jos ribų į tarpžvaigždinę erdvę. 
Tirti tai, kas slypi už heliopauzės, ribos, kurią peržengus Saulės poveikis nebejaučiamas, yra labai sunku, dėl to, kad ji yra neįtikėtinai toli. Vieninteliai du žmogaus pagaminti erdvėlaiviai, peržengę jo ribas, „Voyager 1“ ir „2“, turėjo keliauti beveik pusę amžiaus, kad pirmą kartą žvilgterėtų į tarpžvaigždinę erdvę.
„Saulės simuliatorius“ eksperimento metu © NASA
Štai kodėl NASA bendradarbiauja su Taikomosios fizikos laboratorijos mokslininkais, norėdama rasti naujų erdvėlaivių varymo būdų kur kas didesniu greičiu.
Johno Hopkinso universiteto Taikomosios fizikos laboratorijos mokslininkai tiria, ar būtų galima panaudoti Saulės šilumą, kuri kosminį laivą varytų į tolimąją Saulės sistemos teritoriją už jos ribų į tarpžvaigždinę erdvę.
Naujam varikliui pasiūlyta Saulės varomoji jėga. Vietoj to, kad degtų kuro šaltiniai, erdvėlaivį galėtų varyti saulės šiluminis variklis, kuris paima vandenilį iš Saulės, jį kaitina ir išstumia iš purkštuko sukuriant trauką.
Pasak su technologija dirbančios komandos, Saulės varomoji jėga nebėra tolima svajonė. Naujame eksperimente buvo panaudotas „Saulės simuliatorius“ – konvertuotas laivybos konteineris, išklotas tūkstančiais šviesos diodų, kurie gali šviesti 20 saulių intensyvumu.
Taikomosios fizikos laboratorijos medžiagų mokslininkas Jasonas Benjoskis, įkaitinęs „Saulės simuliatorių“, pradėjo pumpuoti skystą helį per mažą įterptą vamzdelį. Šviesos diodų šiluma įkaitino helį, kuris eidamas per sistemą išsiplėtė, kol galiausiai buvo išleistas per mažą purkštuką. Tai gali skambėti nedaug, tačiau Benkoski ir jo komanda tiesiog pademonstravo saulės šiluminę varomąją jėgą – anksčiau teorinį raketos variklio tipą, kurį varo saulės šiluma. Jie mano, kad tai gali būti raktas į tarpžvaigždinius tyrimus.
Nepaisant akivaizdžių tokio variklio sukūrimo iššūkių, saulės šiluminė raketa turėtų patekti neįtikėtinai arti Saulės, kad įgautų pakankamą greitį tarp 48 000 ir 320 000 kilometrų per valandą.
Tik kelios mokslininkams žinomos medžiagos gali atlaikyti tokią aukštą temperatūrą ir vis tiek sugebėti nukreipti vandenilį. Tačiau Benkoski tikisi, kad 3D spausdinimu pagamintas metalas gali būti raktas kuriant tokį šilumos skydą.
