Žmonijai siekiant plėsti savo žinias ne tik apie artimiausią aplinką, bet ir apie atokiausius Visatos kampelius, svarbus kiekvienas, net ir pats silpniausias informacijos blyksniukas. Pavyzdžiui, nuo žvaigždės iki Žemės atkeliaujančios šviesos cikliški sumažėjimai gali išduoti, kad aplink tas žvaigždes sukasi planeta. O dabar astronomai pirmą kartą šio mokslo istorijoje užfiksavo ir radijo signalą iš tokių tolimų egzoplanetų.
Žmonijai siekiant plėsti savo žinias ne tik apie artimiausią aplinką, bet ir apie atokiausius Visatos kampelius, svarbus kiekvienas, net ir pats silpniausias informacijos blyksniukas, rašo „Science Alert“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Pavyzdžiui, nuo žvaigždės iki Žemės atkeliaujančios šviesos cikliški sumažėjimai gali išduoti, kad aplink tas žvaigždes sukasi planeta. O dabar astronomai pirmą kartą šio mokslo istorijoje užfiksavo ir radijo signalą iš tokių tolimų egzoplanetų.
„Planetų pašvaistės radijo emisijų stebėjimas yra pats perspektyviausias metodas nustatyti egzoplanetos magnetinio lauko egzistavimą. Šios žinios suteiks vertingų įžvalgų apie planetos vidaus struktūrą, atmosferos sklaidymąsi, tinkamumą gyvybei“, – sakė Kornelio universiteto (JAV) astronomas Jake'as Turneris, kurio naujausią mokslinį darbą publikavo žurnalas „Astronomy & Astrophysics“.
Kai saulės vėjas – nuo žvaigždės sklindančių krūvį turinčių dalelių srautas – pasiekia aplink tą žvaigždę besisukančios planetos magnetinį lauką, dalelių greičio pokytis gali būti matomas kaip milžiniška radijo signalų įvairovė.
Žemės magnetinio lauko ir Saulės vėjo sąveika, „išversta“ į garsinį signalą, skamba tarsi kažkokio nežemiško paukščio čiulbėjimas. Panašių signalų užfiksuota ir kitose Saulės sistemos planetose.
Žinoma, norint tokį čiulbėjimą užfiskuoti labai tolimoje egzoplanetoje, visų pirma reikia sugalvoti, kaip nutildyti Žemės ir kitų šaltinių keliamą triukšmą.
Būtent šiuo tikslu prieš keletą metų mokslininkai pradėjo vykdyti projektą BOREALIS. Tos programos galimybės buvo išbandytos su Jupiterio signalais. Taip pat buvo atlikti skaičiavimai, kaip šios planetos radijo bangos atrodytų, jei šis dujinis milžinas būtų gerokai toliau.
Į tokį sumodeliuotą Jupiterio signalą panašių signalų, atkeliaujančių nuo egzoplanetų, šiais metais jau užfiksuota, įskaitant ir radijo bangų aktyvumą, atsklidusį nuo numanomo žvaigždės GJ 1151 vėjo ir aplink ją besisukančios planetos magnetinio lauko sąveikos, tačiau to signalo iki šiol nėra pavykę patvirtinti pakartotiniais stebėjimais.
Taigi, J. Turneris su kolegomis nusprendė išbandyti pačių išvystytą metodą ir, pasonaudojant Nyderlandams priklausančiu radioteleskopu LOFAR (LOw Frequency Array Radiotelescope), stebėjo tris sistemas, kuriose, kaip žinoma iš anksčiau, yra egzoplanetų: Vėžio 55, Andromedos Ipsilon, Jaučiaganio Tau.
Tik iš Jaučiaganio Tau sistemos, esančios už 51 šviesmečio užfiksuoti pypsėjimai radijo bangų dažnio juostoje, kurie atitinka mokslininkų modeliavimą, atliktą su Jupiterio „nutolinimu“. Šie signalai buvo 14–21 MHz dažnių ruože, su 3,2 σ standartiniu nuokrypiu.
Dvinarėje Jaučiaganio Tau sistemoje esanti karštojo Jupiterio tipo egzoplaneta buvo pastebėta dar 1996 metais – ji aplink savo jauną ir labai kaitrią F tipo žvaigždę apsisuka per 3,3128 paros. Kita tos sistemos žvaigždė – mažesnė raudonoji nykštukė.
„Konstatavome, kad emisiją skleidžia pati planeta. Pagal radijo signalo stiprumą bei poliarizaciją ir pagal planetos magnetinį lauką darome išvadą, kad signalas atitinka teorinę prognozę“, – sakė J. Turneris.
Jeigu astronomų matavimas nėra klaidingas, jis rodo, kad planetos magnetinio lauko stiprumas svyruoja nuo 5 iki 11 gausų (palyginimui, Jupiterio – nuo 4 iki 13 gausų, o magnetinio lauko matavimai parodė, kad šios planetos branduolį sudaro metališkas vandenilis). Stebėtos magnetinio lauko emisijos taip pat atitinka ankstesnes prognozes.
>„Į Žemę panašių egzoplanetų magnetinių laukų stebėjimas gali prisidėti vertinant jų tinkamumą gyvybei – magnetinis laukas apsaugo planetos atmosferą nuo saulės vėjų bei kosminių spindulių ir neleidžia planetai prarasti atmosferos“, – aiškino astronomų grupės vadovas.
Tiesa, mokslininkų užfiksuotas signalas buvo labai silpnas, todėl jį būtina verifikuoti naudojant kitus žemo dažnio radijoteleskopus norint patvirtinti, kad šis pranešimas apie atradimą parašytas ne dėl triukšmo ar kitų signalų.
„Negalime atmesti, kad šios emisijos šaltinis buvo planetos žybsniai“, – įspėjo ir tyrimo autoriai.
Kiti panašių parametrų teleskopai, tinkami tokiems stebėjimams, yra LOFAR-LBA ir „NenuFAR“. Jeigu ir su jais dirbantys mokslininkai patvirtins, kad J. Turneris buvo teisus, atsivers ištisas naujų mokslinių tyrimų laukas, leisiantis mums įdėmiau pažvelgti į tolimas planetas ir galimybę, kad jose yra gyvybės.
