Lietuvos oro erdvėje visą parą vyksta intensyvus eismas, kuriame, nesilaikant taisyklių ar sutapus daug nepalankių faktorių, gali kilti įvairių incidentų. Į nelaimę patekusiais orlaiviais visuomet yra pasiruošę pasirūpinti VĮ „Oro navigacija“ Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro specialistai.
Lietuvos oro erdvėje visą parą vyksta intensyvus eismas, kuriame, nesilaikant taisyklių ar sutapus daug nepalankių faktorių, gali kilti įvairių incidentų. Į nelaimę patekusiais orlaiviais visuomet yra pasiruošę pasirūpinti VĮ „Oro navigacija“ Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro (toliau – Centro) specialistai, kurie vos tik gavę signalą apie galimą nelaimę nedelsiant imasi veiksmų, bendradarbiaudami su kitomis šalies, o kartais ir kaimyninių valstybių institucijomis.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Jau daugiau nei 20 metų Lietuvoje veikiančio Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro pagrindinė funkcija – įvykus orlaivio avarijai organizuoti ir koordinuoti paieškos bei gelbėjimo darbus – apima tiek civilinę aviaciją, kurią sudaro komerciniais ir asmeniniais tikslais vykdomi skrydžiai, tiek karinius orlaivius.
„Nors koordinacinis centras nėra didelė struktūra – jame dirba iš viso 7 žmonės, Centro veikla tęsiasi 24 valandas per parą, todėl specialistai bet kuriuo metu gali priimti nelaimės signalą iš orlaivio. Vis dėlto pirmiausia visuomet reikia įvertinti, ar gautas signalas nėra klaidingas, tuomet pamėginti nustatyti orlaivio koordinates, aliarmuoti paieškos ir gelbėjimo pajėgas ir, galiausiai, pradėti vykdyti paiešką“, – pasakoja VĮ „Oro navigacija“ Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro vadovas Vytautas Vaižmužis.
Pašnekovas pažymi, jog Lietuvos oro erdvėje per metus vidutiniškai įvyksta apie 300 incidentų: dažniausiai juos lemia susidūrimai su paukščiais, piktybinis švitinimas lazeriu pilotams į akis, techniniai nesklandumai ar nepalankūs gamtos reiškiniai.
„Nepaisant pasikartojančių avarijų priežasčių, kiekviena situacija būna skirtinga, todėl vienais atvejais reikalingi skubūs, neatidėliotini sprendimai, o kitais – nuoseklus planavimas ir veiksmų koordinavimas. Vis dėlto svarbiausia mokėti išlaikyti balansą – gebėti greitai reaguoti, tačiau tuo pačiu neskubėti“, – priduria V. Vaižmužis.
Pavojaus signalus perduoda palydovas
Centro veikla remiasi visame pasaulyje išlaikomais tarptautiniais standartais, nes įprastai civiliniams skrydžiams sudaromi maršrutai kerta ne vienos valstybės oro erdvę.
Anot V. Vaižmužio, gelbėjimo ir paieškos operacijų vykdymui yra naudojamos palydovinės sistemos, per kurias perduodami iš orlaivių gauti signalai: „Signalo perdavimas koordinaciniam centrui vyksta dviem būdais: jeigu pilotas gali identifikuoti problemą žodžiu, ją perduoda skrydžių vadovams, kurie savo ruožtu informuoja mus, tačiau neretai incidentas įvyksta staigiai ir pilotas ne visada suspėja perduoti signalą pats. Nukritus orlaiviui, signalas yra automatiškai paleidžiamas į palydovus, kurie persiunčia koordinates Centrui.“
Pašnekovas priduria, kad sklandžią operacijos eigą ir tikslų pagalbos poreikį padeda užtikrinti aviacinė kalba, kurią pasitelkus skrydžių vadovai perduoda informaciją Centro specialistams: „Įvertinę piloto pagalbos prašymą, ir priklausomai nuo įvykio mąsto, skrydžių vadovai mūsų Centro specialistams perduoda tris skirtingus žodžius: incerfa, alerfa ir detresfa. Išgirdę žodį „incerfa“ mes suklūstame ir budriai laukiame tolimesnės informacijos. Žodis „alerfa“ įgalina mus ruošti sraigtasparnį, o nuskambėjus žodžiui „detresfa“ mes nedelsiant keliam jį ir sutelkiame visus įmanomus pajėgumus gelbėjimo operacijai atlikti.“
Taip pat įdomu tai, jog perduotas signalas apie Lietuvoje registruotą orlaivį pasiekia tiek Lietuvoje veikiantį Aeronautikos gelbėjimo koordinacinį centrą, tiek tą valstybę, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas.
Bendradarbiauja su kitomis institucijomis
Centro vadovas pažymi, kad orlaivių paieškos ir gelbėjimo operacijų metu intensyviai bendradarbiauja su kitomis Lietuvos institucijomis.
„Pagrindinis mūsų partneris Lietuvoje – karinės oro pajėgos, kurios vadovaujasi panašiais aviacijos standartais kaip ir mes. Taip pat drauge dirbame su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, Lietuvos policija, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybomis ir kitomis, tuo metu mums galinčiomis padėti institucijomis“, – teigia V. Vaižmužis.
Jis pažymi, kad tarpvalstybinės sutartys ir tarpžinybiniai susitarimai su kitų šalių Aeronautikos gelbėjimo koordinaciniais centrais užtikrina bendradarbiavimą ir globaliu mastu. „Įvairūs tarptautiniai susitarimai įpareigoja dalintis informacija, taip pat, prireikus, kviestis kitų valstybių pagalbą ar patiems ją teikti. Džiugu tai, jog įprastai kaimyninės valstybės labai geranoriškai dalinasi resursais, viena kitai padeda ir organizuoja bendras pratybas“, – sako pašnekovas.
Lėktuvo paieškoje svarbūs du tikslai
V. Vaižmužis pripažįsta, kad nemažai streso sukelia ilgai trunkančios sudužusių lėktuvų paieškos: „Tokios operacijos gali trukti nuo dienos iki kelių mėnesių, tačiau ilgą laiką negaudamas jokių apčiuopiamų rezultatų, pradedi jausti įtampą. Atsimenu labai seną įvykį Lietuvoje, kai mažas orlaivis buvo dingęs daugiau kaip keturis mėnesius, o visą šį laikotarpį Centras kūrė įvairiausius planus ir vykdė paieškas Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse. Galiausiai, lėktuvą suradome Baltarusijos miškuose.“
Anot pašnekovo, pirminis lėktuvo paieškos operacijos tikslas – išgelbėti žmones, tačiau yra ir kita užduotis: „Kartais jau žinai, kad žmonių nebepavyks išgelbėti, todėl labai svarbu išsiaiškinti lėktuvo avariją lėmusias priežastis, kad ateityje būtų galima išvengti tokių nelaimingų atsitikimų. Dėl šios priežasties mūsų antrinė užduotis yra surasti vadinamąją „juodąją dėžę“, aviacijoje geriau žinomą kaip „skrydžio duomenų registratorių“, kuri tyrėjams atskleidžia daugiau avarijos detalių.“
V. Vaižmužis pažymi, kad tokiais atvejais labai svarbus ne tik tarpinstitucinis, bet ir tarpvalstybinis bendradarbiavimas, kuris padeda greičiau išsiaiškinti nelaimingo nutikimo priežastis.
