Santaros klinikų Skubios medicinos centro Priėmimo–skubios pagalbos skyriaus gydytojo anesteziologo reanimatologo Artūro Kiškio iniciatyva jau ne vienerius metus keliose reanimacijos palatose įrengti virtualūs langai, kurie ne tik sukuria lango į pasaulį pojūtį, bet ir padeda susigaudyti paros ritme. Kaip tai atrodo realiai ir kaip jie veikia žmones?
Žmogaus organizmas gyvena paros ritmu. Mokslininkai šį procesą pavadino cirkadiniais ritmais. Tai organizmo fiziologiniai, biocheminiai, hormoniniai, miego, budrumo ir kiti paros metu kintantys ritmai. Žmogui atsidūrus aplinkoje, kurioje jis praranda laiko nuovoką, šie ritmai sutrinka, o tai, pasak mokslininkų, pridaro organizmui daug bėdų – net gali sukelti psichikos sutrikimų. Tai ypač aktualu ilgai intensyviosios terapijos palatose gulintiems ligoniams ir jose paromis dirbantiems medikams, kadangi neretai jose nėra jokio lango į pasaulį.
Asmeninio albumo nuotr. / Virtualūs langai
Tačiau šiuolaikinių technologijų laikais šią problemą jau galima išspręsti. Santaros klinikų Skubios medicinos centro Priėmimo–skubios pagalbos skyriaus gydytojo anesteziologo reanimatologo Artūro Kiškio iniciatyva jau ne vienerius metus keliose reanimacijos palatose įrengti virtualūs langai, kurie ne tik sukuria lango į pasaulį pojūtį, bet ir padeda susigaudyti paros ritme. Kaip tai atrodo realiai ir kaip jie veikia žmones?
Su langais žmonės sveiksta greičiau
Viskas prasidėjo nuo to, kad intensyviosios terapijos skyriuje vienu metu vyko kabinetų dalybos: vienas kabinetas buvo labai mažas ir be lango, o kitas – didesnis ir su langu, bet langas buvo nukreiptas į kitą sieną. Kažkam iš personalo šovė mintis – o jei ant sienos pasikabintume lango imitaciją?
„Tuomet ir pradėjau ieškoti informacijos. Šie virtualūs langai daugiausiai paplitę Amerikoje, o pirmasis straipsnis apie tai pasirodė dar praėjusio amžiaus 9-to dešimtmečio pradžioje.
Idėja apie virtualų langą į pasaulį kilo architektui. Netgi buvo atliktas tyrimas: pusė pacientų po planinių operacijų buvo guldoma į palatas, kuriose nėra langų, o pusė – į palatas su langais. Buvo nustatyta, kad tie pacientai, kurie gulėjo palatose su langais, turėjo daug mažiau komplikacijų ir greičiau išvyko namo.
Jau įrodyta, kad ligoniams, ypač sąmoningiems, ilgą laiką išgulėti palatoje, kai tu gali matyti tik sieną arba lubas ir susimaišo visi paros ritmai, yra be galo sunku. O ligoninės pas mus statytos labai seniai, ir tais laikais nebuvo atsižvelgiama į dienos šviesos bei langų poreikį.
Turbūt įsivaizduojate, vieną ar dvi savaites gulėti žiūrint tik į lubas yra be galo sunku psichologiškai, dažnam vyresnio amžiaus žmogui net gali sutrikti psichika. Ir tai neretai pagrindinė priežastis, dėl kurios jie užsibūna intensyviosios terapijos palatose.
Mokslinėje literatūroje iš tiesų rašoma apie tai, kad panašiais sprendimais galima sumažinti psichikos sutrikimų. Analogija būtų miego akiniai nakties metu, kadangi tuose skyriuose šviesa dega visą parą, ausų kamštukai dėl triukšmo, šiaip akiniai, jeigu žmogus juos nešioja, dantų protezai, knyga, bet kas, kas susiję su rutina.
Pavyzdžiui, Amerikoje yra pastatytas didelis televizorius ant sienos ar lubų, artimiesiems duodama kamera, kurią jie padeda to žmogaus kieme. Ir jis, gulėdamas ligoninėje, visą laiką mato savo namų kiemą“, – pasakojo pašnekovas.
Kaip atrodo virtualūs langai
Medikas, patikėjęs šia idėja, pristatė ją savo skyriui, visi pritarė. A.Kiškis susisiekė su virtualiais langais užsiimančiais amerikiečių specialistais, bet jų pasiūlymas buvo ligoninei per brangus. Tuomet gydytojas, pasitelkęs fotografus, dizainerius, kitus specialistus, nusprendė pats imtis iniciatyvos.
Asmeninio albumo nuotr.
„Procesas užtruko daugiau nei pusmetį, kol atradome sprendimą. Buvo nelengva padaryti, kad vaizdas atrodytų, kiek įmanoma, tikroviškiau, Kad žmogus, gulėdamas lovoje, negalėtų suprasti, ar jis žiūri tikrai pro langą, ar į paveikslą. Dabar žiūrėdami į lubas žmonės mato vaizdą, kurį matytų gulėdami miške ant žolės ir žiūrėdami į dangų: medžių viršūnės, dangaus lopinėlis, tolumoje praskrendantis paukštis. Tik tiek, kad tas vaizdas nejuda.
Teko ne kartą perdaryti iš naujo, fotografuoti medžius įvairiais kampais, dėlioti vaizdus, kol pavyko gauti rezultatą. Tačiau man pačiam tai buvo be galo įdomu. Ir dabar didžioji dalis pacientų džiaugiasi atsidūrę būtent tose lovose, virš kurių yra šie langai“, – teigė gydytojas.
Šiuo metu virtualūs langai įrengti dviejose intensyviosios terapijos palatose, iš viso virš keturių lovų. Kiekvienas iš jų apima po du 60x60 cm dydžio įleidžiamų lubų kvadratėlius. Virtualių langų apšvietimas užprogramuotas taip, kad keistųsi pagal laiką. Jie įsijungia apie 6–7 val. ryto, kai intensyvios terapijos skyriuje prasideda darbas ir keičiasi visas personalas. Langai tuo metu šviečia labai silpnai, bet maždaug link vidudienio šviesa ryškėja, vėliau po truputį ima temti ir apie 8–9 val. vakaro langai užgęsta.
„Beje, architektų sukurtose rekomendacijose gydymo įstaigoms nurodoma, kad 50 proc. naudos dėl tokių langų patiria personalas. Pavyzdžiui, šiuo metu esu reanimacinėje palatoje, į kurią guldomi patys sunkiausi ligoniai. Joje nėra nė vieno lango, o personalas čia išbūna po 24 valandas.
Teigiama, kad tokie sprendimai sumažina ir nuovargį, ir klaidų skaičių, ir savaime suprantama, didina personalo pasitenkinimą. Personalas į tuos virtualius langus, kai juos sudėjome, žiūrėjo nušvitusiomis akimis“, – tikino A.Kiškis.
Su kuo susitaikyti medikams sunkiausia
Paklaustas, kokią įtaką personalui apskritai turi darbo reanimacijoje specifika, pašnekovas buvo atviras:
„Manęs daug kas to klausia ir visiems atsakau, kad reanimacijos skyriuje personalas turbūt labiau pavargsta ne fiziškai, o psichologiškai. Matyti, visus tuos vaizdus, ant gyvenimo ir gyvybės ribos balansuojančius žmones yra be galo sunku.
Ilgiausiai mūsų skyriuje ligonis išgulėjo apie 160 parų. Per tą laiką jam buvo atlikta daugybė operacijų, tikrai ne vienaženklis skaičius, jam teko patirti nuolatinius adatų dūrius, kitas procedūras.
Žiūrint iš šono, galima būtų pasakyti, kad tai žmogaus kankinimas. Tačiau mes gyvename valstybėje, kurioje net žinodami, kad negalime padėti žmogui, vis tiek turime daryti viską, kad jis liktų gyvas. Toks darbas ir vyksta.
Mirštamumas mūsų skyriuje – per 50 proc. Tai natūralu, nes pas mus patenka sunkiausi ligoniai. Didžioji dalis pacientų – pagyvenę žmonės. Ir visuomenei senstant tokių pacientų amžius tik didėja.
Kartais žmogui jau tiesiog laikas išeiti, ir mes tai matome, bet praktiškai negalime nieko nedaryti. Turime daryti viską nuo A iki Ž. Nors ir pats žmogus jau laukia pabaigos, ir artimieji išsekę, o tu ateini prie to senolio ar senolės su stora adata ir bandai ją kažkur įdurti. Iš tiesų jausmas blogas, bet taip yra. Pasaulyje šiuo klausimu (vadinamojo užsispyrėliško gydymo – red.) taikomos įvairios praktikos, o ir pas mus aktyviai diskutuojama, iki kada gydymas turi prasmę.“
Visos šios emocijos gula ant reanimacijos personalo pečių, todėl visame pasaulyje kalbama ne tik apie pacientų, bet medikų psichologinį komfortą, ypač dirbančių tokiomis sąlygomis.
