Visi mes esame keliautojai laiku, tačiau judame tik viena kryptimi – į priekį. Ar apskritai įmanoma pašokti į tolimesnį laiką? Galbūt įmanoma į jį nors pažvelgti? JAV astrofizikas, kosmologas, Konektikuto universiteto (JAV) profesorius Ronaldas Mallettas ne tik mano, kad tai įmanoma, bet ir turi pirmąjį laiko mašinos prototipą.
Visi mes esame keliautojai laiku, tačiau judame tik viena kryptimi – į priekį. Ar apskritai įmanoma pašokti į tolimesnį laiką? Galbūt įmanoma į jį nors pažvelgti? JAV astrofizikas, kosmologas, Konektikuto universiteto (JAV) profesorius Ronaldas Mallettas ne tik mano, kad tai įmanoma, bet ir turi pirmąjį laiko mašinos prototipą.
Asociatyvi nuotr.
Ronaldas Mallettas jau kurį laiką garsėja kaip vienas labiausiai kelionėmis laiku susidomėjusių mokslininkų. Jo idėjos, beje, nėra tokios revoliucinės kaip gali pasirodyti. Jis jas remia tik Einšteino reliatyvumo teorija. Paprastai tariant, Albertas Einsteinas mano, kad gravitacija yra sukuriama kosminių kūnų masės, kuri iškreipia erdvėlaikį tarsi ant švelnios paklodės įsitaisiusi katė. Tai reiškia, kad viskas yra susiję – nuo gravitacijos priklauso ir tai, kaip mes patiriame laiką. Jei pradėsi žaisti su vienu, pakeisi kitą. Tik kaip tai padaryti?
Ronaldas Mallettas mano, kad žino, kaip tai pasiekti. Nemanykite, kad jis kažkoks pamišėlis mamos rūsyje braižantis laiko mašinos eskizus. Jo fizikos gabumai išryškėjo dar ankstyvoje jaunystėje, o būdamas 28 metų amžiaus jis tapo mokslų daktaru – disertaciją apsigynė Pensilvanijos valstijos universitete. 1987 metais jis tapo profesoriumi ir nuo to laiko pelnė daugybę apdovanojimų ir pagyrimų už savo mokslinę veiklą. Joje – ir reliatyvumo teorijos tyrimai.
Mallettas mano, kad įmanoma sukurti lokalizuotas erdvėlaikio kilpas per kurias galėtų praeiti ir pats žmogus. Kaip? Ogi įsukant šviesą taip, kad sukurta energija sukurtų nuosavą gravitacinį lauką. Jis susuktų erdvėlaikį taip, kad žmogus galėtų nukeliauti į praeitį ar bent jau į ją pažvelgti.
Kaip atrodytų ta kelionė? Jokios teleportacijos ar įsibėgėjimo iki 88 mylių per valandą. Tiesiog šis uždaras lazerinis spagetis (techniškai, žiedinis lazeris) laiką paverstų erdve. Kitaip tariant, keliautojas tiesiog imtų ir nužingsniuotų į praeitį gražiu šviesos tuneliu. Tiesa, ne taip jau toli – keliauti laiku tokiu būdu galima tik į laiką, kai ši laiko mašina jau veikė. Kaip viskas turėtų veikti, galite pamatyti šioje iliustracijoje.
Galbūt jums tai ir neatrodo rimtai, tačiau mokslininkai buvo sužavėti R. Malletto skaičiavimais ir idėjomis. Tai yra bene realistiškiausias laiko mašinos modelis, kokį tik esame sukūrę. O gal ne visai? Kiti mokslininkai mano, kad tokiai mašinai sukurti reikėtų neįmanomai didelio energijos kiekio. R. Mallettas teigė, kad energijos sąnaudas pavyktų sumažinti sulėtinus šviesą (leidžiant lazerį per kokią nors medžiagą), tačiau vėliau pripažino, kad energijos poreikis bus didžiulis. Kritikuojama ir pati mašina. Mokslininkai mano, kad norint sukurti pakankamai stiprų gravitacinį lauką, tektų sukurti lazerinę kilpą, kurios skersmuo būtų didesnis nei matoma visata. R. Mallettas su tuo nesutinka, tačiau per daug ir nesiginčija – pagyvensim, pamatysim.
Profesorius mano, kad viską galima atlikti po truputį. Broliai Wrightai pirmiau pastatė vėjo tunelį, kad išbandytų skirtingus orlaivio komponentus, o tik vėliau ėmėsi skrydžio. R. Mallettas teigia, kad yra sukūręs veikiantį laiko mašinos prototipą, kuris gali įrodyti koncepcijos pagrįstumą. Tačiau, kad bet kokie bandymai būtų galimi, reikalingi pinigai – bent 250 tūkstančių dolerių pirminei idėjai išbandyti. Turint omenyje, kad kalbame apie susuktą šviesą ir keliones laiku į netolimą praeitį, investuotojai į eilę nesirikiuoja.
