Vaikams skirtos televizijos programos ir kompiuteriniai žaidimai įprastai pasižymi ryškiais edukaciniais elementais. Personažas užduoda klausimą ir padaro pauzę, kad vaikai spėtų atsakyti. Arba žaidimas staiga ima klausinėti, kokius garsus skleidžia gyvūnai. Bet ar vaikai iš to iš tikrųjų mokosi? Tyrimai rodo, kad ne visi.
Vaikams skirtos televizijos programos ir kompiuteriniai žaidimai įprastai pasižymi ryškiais edukaciniais elementais. Personažas užduoda klausimą ir padaro pauzę, kad vaikai spėtų atsakyti. Arba žaidimas staiga ima klausinėti, kokius garsus skleidžia gyvūnai. Bet ar vaikai iš to iš tikrųjų mokosi? Tyrimai rodo, kad ne visi.
Iš tikrųjų, turint omenyje, kad vis daugiau vaikų užauga prižiūrimi ekranų, gerai, kad turinio kūrėjai stengiasi juos ko nors išmokyti. Mažų mažiausiai tai gali paskatinti natūralų vaikų smalsumą, kuris vėliau taps žingeidumu moksluose. Tačiau patys mažiausi žaidėjai ir žiūrovai iš ekranų nesimoko, net jei vyksta video pokalbis.
JAV Vanderbilto universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad iš ekranų nesimoko vaikai iki 30 mėnesių amžiaus. Nors maždaug dviejų metų sulaukę vaikai jau dažnai naudojasi išmaniaisiais prietaisais ir žiūri televizorių, vaikams skirtas edukacinis turinys jiems tėra tuščia pramoga. Tai mokslininkai išsiaiškino atlikę tyrimą su 176 26-30 mėnesių amžiaus vaikais. Tyrėjai pasirinko keturis mokymo scenarijus
- Gyvas pokalbis. Žmogus buvo tame pačiame kambaryje ir energingai aiškino apie keistą figūrą pavadinimu modi.
- Netiesioginis vaizdo įrašas. Žmogus apie modi pasakoja iš anksto įrašytame vaizdo įraše, šypsosi, žiūri į kamerą, bet, žinoma, į vaiko elgesį reaguoti negali.
- Negyvas pokalbis. Vėlgi, pasakotojas buvo tame pačiame kambaryje, tačiau sąmoningai nereagavo į vaiko elgesį ir kalbą.
- Tiesioginis video pokalbis. Pasakotojas matomas ekrane, tačiau jis taip pat mato vaiką ir gali reaguoti į jo atsakymus ir elgesį.
Mokslininkai pastebėjo, kad tyrime dalyvavę vaikai apie modi iš ekranų taip ir neišmoko. Jaunesni (24 mėnesių amžiaus) vaikai objekto pavadinimo neišmoko ir negyvo pokalbio situacijoje, o štai vyresni (30 mėnesių amžiaus) jau galėjo mokytis ir iš nereaguojančio, bet šalia esančio pasakotojo.
Kodėl maži vaikai nesimoko iš ekranų?
Juk ekrane gali būti labai daug įvairių dėmesį traukiančių spalvų, programą gali papildyti muzika, įmantrus vaizdo įrašo redagavimas, tai turėtų padėti vaikams mokytis, tiesa?
Iš tikrųjų, mokslininkų tokie rezultatai nenustebino. Mažiems vaikams vaizdas ekrane nėra tikras. Tai – tik plokščias judantis paveikslėlis, neturintis realios reikšmės. Kitaip tariant, jų smegenys atsisako vertinti matomą vaizdą, kaip svarbią informaciją, nebent ją pateikia šalia stovintis žmogus.
Kaip jie mokosi geriausiai?
Tyrimo autorė Georgene Troseth teigia, kad mažiems vaikams lengviausia mokytis iš artimo bendravimo su suaugusiuoju. Tai gali būti žaidimai, pasakos, knygų skaitymas. Kai suaugusieji užduoda klausimus ir skatina į juos atsakyti, maži vaikai mokosi geriausiai.
Nors mokslininkai jau ne kartą įrodė, kad vaikai nesimoko iš ekranų, jie patys teigia, kad video skambučiai turi potencialo.
„Video pokalbiai yra unikalūs tuo, kad leidžia vaikams ir ekrane matomam suaugusiajam koordinuoti dėmesį ir bendrauti realiu laiku. Taigi, įmanoma, kad su laiku maži vaikai išmoktų mokytis iš video pokalbių, bet tik jei šalia yra suaugęs žmogus, kuris paskatintų tokį mokymąsi“, – tyrimą pakomentavo Troseth.
