Mokslinės fantastikos kūriniuose aprašomi įvykiai ir technologijos dažniausiai atrodo lyg lakios vaizduotės kūriniai, nedaug bendro turintys su realybe. Visgi kai kurios savo metu akiplėšiškai drąsios vizijos šiandien yra tapusios realybe, rašoma svetainėje „Science Alert“.
Mokslinės fantastikos kūriniuose aprašomi įvykiai ir technologijos dažniausiai atrodo lyg lakios vaizduotės kūriniai, nedaug bendro turintys su realybe. Visgi kai kurios savo metu akiplėšiškai drąsios vizijos šiandien yra tapusios realybe, rašoma svetainėje „Science Alert“.
Mokslinės fantastikos kūrėjai yra prigeneravę tiek ateities versijų bei pranašysčių, kad daug lengviau sudarinėti sąrašus dalykų, kurie taip ir neįvyko. Visgi kai kurios vizijos, kurios tuo metu atrodė tarsi laukinės fantazijos, šiandien egzistuoja ir gal net tapusios kažkieno kasdienybe.
Skrydis į Mėnulį. 1865-aisiais Jules Verne'as išleido romaną „Nuo Žemės į Mėnulį“, kuriame aprašė trijų amerikiečių kelionę erdvėlaiviu į Mėnulį. Praėjus 104 metams iš tiesų amerikiečiai nusileido Žemės palydove ir dalis detalių, aprašytų knygoje tapo realybe. Tiek romane, tiek realybėje skrydis prasidėjo Floridoje ir juo skrido trys astronautai. Taip pat beveik sutapo ir kitos detalės – knygoje aprašyta patranka, iššovusi herojus, pavadinta Kolumbiada, o NASA komandinis modulis vadinosi „Kolumbija“. Be to, NASA yra patvirtinusi, kad „Kolumbija“ savo dydžiu ir forma priminė Ž. Verno kūrinyje aprašytą patrankos sviedinį, kuriuo keliavo herojai.
NASA nuotr. / NASA publikavo visą JAV „Apollo 11“ misijos nuotraukų archyvą
Vaizdo skambučiai. Šiandien „Skype“ skambučiai yra tapę nuobodžia darbo kasdienybe, tačiau prieš beveik šimtą metų tai buvo drąsi fantastinė vizija. Štai 1927-aisiais Fritzo Lango kino filme „Metropolis“ turbūt pirmą kartą vaizduojamas toks „video-telefonas“, kuriame skambinantysis turėjo sukinėti keturis skirtingus diskus, kol „pagaudavo“ pašnekovo „dažnį“.
Vaizdo skambučių idėja prigijo ir vėlesniuose kino filmuose bei netgi buvo vystoma – štai 1968-ųjų Stanley Kubricko kino filme „2001: kosminė odisėja“ herojai turėjo įvesti adresato telefono numerį, o 1989-ųjų „Atgal į Ateitį II“ filme rodoma vaizdo skambučių programa netgi rodė papildomą skambinančiojo informaciją, tokią, kaip mėgstamiausi gėrimai ar hobiai.
Branduolinis ginklas. 1914 metais Herberto George'o Wellso knygoje „The World Set Free“ minima rankinė granatą, pagaminta iš urano, galinti sukurti sprogimą, kuris tęsiasi be galo. Po trisdešimties metų JAV pirmą kartą susprogdino dvi atomines bombas Japonijoje. Romane netgi minima, kad tokią granatą galima išmesti iš lėktuvo. Rašytojas buvo teisus ir dėl to, kaip toks ginklas pakeis žmoniją – knygoje aprašomas karas, kuriame naudojami tokie ginklai, o jį išgyvenę žmonės, siekdami užkirsti kelią ateities katastrofoms, sukuria pasaulio vyriausybę.
Tazeris. Branduolinės fizikos tyrėjas Jackas Coveris pirmąjį tazerį sukūrė 1970-aisiais ir pavadino savo kūrinį pagal 1911-ųjų fantastinio romano „Thomas A. Swift‘s Electric Rifle“ pavadinimo pirmąsias raides – knygoje aprašomas panašiu principu veikiantis ginklas. Tiesa, J. Coverį sukurti tazerį paskatino visai ne knygos siužetas, bet praktinis motyvas – septintajame XX a. dešimtmetyje ypač paplito lėktuvų užgrobimai. Todėl mokslininkas ėmėsi kurti ginklą oro maršalams, kuris būtų veiksmingas, bet tuo pačiu nekeltų rizikos kitiems keleiviams.
Kreditinės kortelės. Pirmą kartą šis terminas panaudotas Edwardo Bellamy 1887-aisiais parašytame romane „Looking Backward“, o pirmosios kreditinės kortelės atsirado JAV tik maždaug po trisdešimties metų. Knygoje pagrindinis herojus užmiega 1887 metais ir pabunda po 113 metų socialistinėje utopijoje, kurioje, norėdami sumokėti už prekes ar paslaugas, žmonės teturi perbraukti kortele. E. Bellamy taip pat atspėjo ir tai, kad tokiomis kortelėmis galima bus atsiskaityti ir užsienyje – iš tiesų pirmosios universalios kreditinės kortelės, kurias naudojame šiandien pradėtos naudoti tik 1950-aisiais.
Savavaldžiai automobiliai. Pirmą kartą apie automobilių su „robotų smegenimis“ viziją užsiminė Isaacas Asimovas 1964-aisiais aplankęs Pasaulio mugę, šiandien žinomą kaip pasaulinė EXPO paroda. Turėjo praeiti daugiau nei pusė amžiaus, kad tokios kompanijos kaip „Waymo“ į gatves paleistų realiai veikiančius savavaldžius automobilius.
„New York Times“ vedamajame I.Asimovas kalbėjo, kad po 50 metų tokios transporto priemonės galės savarankiškai vežti keleivius ir tam netrukdys pernelyg lėti žmogaus vairuotojo refleksai. Šiandien ši vizija visiškai neatrodo fantastinė – dauguma didžiųjų autopramonės bendrovių testuoja tokius automobilius ir tikimasi, kad po dešimties metų jau važinėsime tokiomis mašinomis.
Bevielės ausinės. 1953 metais išleistame romane „451 Farenheito“ Ray'us Bradbury aprašė „kriaukleles“ – antpirščio dydžio į ausis įstatomus radijo imtuvus, kuriais sklido „elektroninis garsų okeanas, muzikos ir kalbų, kalbų ir muzikos, vis skalaujantis ir skalaujantis nemiegančio proto krantus“. Šiandien visame pasaulyje milijonai žmonių naudoja bevieles „Bluetooth“ ryšiu veikiančias ausines.
Savo romane R. Bradbury taip pat užsimena ir apie kitas technologijas, kurios šiandien tapo įprastos. Pavyzdžiui, knygoje rašoma apie tai, kad žmonės bendrauja su draugais, naudodamiesi skaitmenine „siena“, kas primena tai, kaip šiandien bendraujame socialiniuose tinkluose.
