Turimomis technologijomis netgi artimiausią žvaigždę pasiekti per vienos kartos gyvenimą neįmanoma. Kol kriohibernacija ir virššviesiniai greičiai dar fantastika, norint nukeldinti žmones į tokius tolius, tektų naudoti seną gerą gyvybės išlaikymo būdą ir vienam neskristi.Turimomis technologijomis netgi artimiausią žvaigždę pasiekti per vienos kartos gyvenimą neįmanoma. Kol kriohibernacija ir virššviesiniai greičiai dar fantastika, norint nukeldinti žmones į tokius tolius, tektų naudoti seną gerą gyvybės išlaikymo būdą ir vienam neskristi.
Norint sėkmingai nuskrieti į Proksima b, arčiausiai Žemės esančią egzoplanetą, reikėtų ne mažesnės, nei 98 asmenų įgulos, rašoma straipsnyje, kuris priimtas publikavimui JBIS žurnale (su nerecenzuota versija galima susipažinti arxiv.org). Būtent tiek dalyvių galėtų susilaukti sveikų palikuonių per ekspediciją, kuri truktų 6300 metų.
2016 metais astronomai aptiko Proksimos b, arčiausiai Saulės sistemos esančią egzoplanetą. Ji skrieja apie raudonąjį nykštuką Kentauro Proksima ir potencialiai gali būti tinkama gyvybei. Manoma, kad ši uolinė planeta maždaug Žemės dydžio, o vidutinė temperatūra – apie 39 laipsnius Celsijaus. Kadangi ji nuo mūsų vos už 4,22 šviesmečių, ji – patrauklus būsimų tarpžvaigždinių misijų tikslas.
Skriedamas 724 000 km/h greičiu, tai yra, maždaug 0,067 % šviesos greičio, ekipažas Proksima b planetą pasiektų po 6300 metų.
Strasbūro universiteto mokslininkai, Frederic Marin ir Camille Beluffi, nusprendė paskaičiuoti, kokio mažiausio ekipažo reikėtų, norint sėkmingai pasiekti Proksima b. Misijos trukmę tyrėjai nustatė, remdamiesi dabartinių technologijų galimybėmis. Rodiklius autoriai paėmė iš Saulės zondo „Parker“ — automatinio kosminio NASA aparato, kuriuo tiriamas išorinis Saulės vainikas. Jį planuojama paleisti 2018 metų vasarą. Planuojama, kad zondas prisiartins prie išorinių žvaigždės sluoksnių maždaug 6 milijonų kilometrų atstumu ir skries rekordiniu, 724 000 km/h greičiu, tai yra, maždaug 0,067 % šviesos greičio. Jei pirmasis ekipažas link Proksima b skrietų tokiu greičiu, planetą pasiektų po 6300 metų. Ateityje skrydžio trukmė gali gerokai sutrumpėti, iki vos 42 metų, tačiau Marin ir Beluffi nutarė remtis egzistuojančiomis galimybėmis.
Paskui tyrėjai atliko kompiuterinę simuliaciją, remdamiesi įvairiais socialinės inžinerijos principais. Jie panaudojo Monte Karlo metodo, algoritmo HERITAGE kodą, naudojamą atsitiktinių procesų modeliavimui. Simuliacijoje buvo atsižvelgta į atsitiktines ir natūralias ekspedicijos dalyvių mirtis, galimą nevaisingumą, apribojimus dėl kraujomaišos ir pastojimo tikimybės lygį.
Paaiškėjo, kad Proksimos b kolonizavimui būtinai reikia bent 98 žmonių — 49 vyrų ir 49 moterų. Būtent tiek astronautų reikia, kad ekipažas ne tik išgyventų, bet ir susilauktų sveikų palikuonių ir būtų išvengta kraujomaišos (išskyrus ankstyvuosius skrydžio etapus). Optimalus vaisingo amžiaus langas – 32–40 metai. Šiuo periodu gimdydami vaikus, žmonės galės užtikrinti stabilų laivo gyventojų prieaugį ir palaikyti jaunų ir senų ekipažo narių balansą. Be to, šiuo atveju, viduryje kelionės įvykusi epidemija neišnaikintų visų ekspedicijos dalyvių.
Marinas ir Beluffi vėliau planuoja į savo modelį įtraukti ir genetinius faktorius — mutacijų, selekcijos, dreifo ir pernašos efektus. Be to, reikės atsižvelgti į kosminio spinduliavimo poveikį žmonių sveikatai.
Dabar astronomai nesutaria dėl Proksimos b tinkamumo gyvybei. Raudonajame nykštuke Kentauro Proksima pernelyg dažnai vyksta galingi blyksniai, todėl radiacija gali pražudyti gyvus organizmus. Mokslininkai neseniai užregistravo blyksnį, per 10 sekundžių žvaigždės šviesumą padidinusį 1000 kartų. Kad tokius įvykius ištvertų, Proksima b privalo turėti tokį pat galingą magnetinį lauką, kaip ir Žemė, ir tankią atmosferą.
