Jei Paukščių Tako galaktikoje yra pažangių civilizacijų, turėtume pagalvoti, kaip su kaimynais pasisveikinti. Didžiuliai tarpžvaigždiniais atstumai tokį sumanymą apsunkina, bet nauja simuliacija rodo, kad panaudojus Saulę kaip švyturį, suburti galaktinę bendruomenę būtų galima.
Jei Paukščių Tako galaktikoje yra pažangių civilizacijų, turėtume pagalvoti, kaip su kaimynais pasisveikinti. Didžiuliai tarpžvaigždiniais atstumai tokį sumanymą apsunkina, bet nauja simuliacija rodo, kad panaudojus Saulę kaip švyturį, suburti galaktinę bendruomenę būtų galima.
Kaip lėktuvų pilotai ir traukinių mašinistai signalizuoja blyksinčiomis šviesomis, vieną dieną manipuliuodami Saulės šviesa, lyg mojuodami priešais prožektorių ranka, galėtume pasiųsti žinutę.
Tai būtų galima atlikti, sugaudžius spiečių asteroidų ar iškasti gabalą Merkurijaus ir pagaminus planetos dydžio plokštę, kuri suktųsi apie Saulę. Arba būtų galima – ir tai labiau įmanoma – galingais lazeriais pakeisti vaizdą, kurį mato kiti pasauliai, kai Žemė kerta Saulės diską ir užkoduoti žinutę, apšviečiant planetos šešėlį.
Taip, tai nebūtų lengva. Bet jeigu kiti pažangūs ateiviai taip pat stengtųsi užmegzti kontaktą, galiausiai sukurtume galaktinį komunikacijos tinklą. Nauja Duncano Forgano iš St. Andrews universiteto, JK, atlikta simuliacija rodo, kad Paukščių Tako tinklo kūrimas truktų mažiausiai 300 000 metų. Čia daroma prielaida, kad yra 500 technologiškai pažengusių civilizacijų, galinčių manipuliuoti savo planetų tranzito vaizdu.
Norėdami paplepėti su jomis visomis ir išvengti kliūčių, turėtume sukurti savotišką galaktinių retransliatorių tinklą.
„Jei norėtumėte šnektelėti su kuo nors kitoje galaktikos centro pusėje, būtų daugybė kliuvinių – dulkių, žvaigždžių, didelė juodoji bedugnė – tad, pasinaudojant tinklu galima būtų susisiekti ilgesniu keliu“, – sako Forganas.
Orbitiniai signalai
Ieškant potencialių nežemiškų signalų, reikėtų žvelgti tinkama kryptimi tinkamu laiku. Bet egzoplanetos tarp mūsų ir savo žvaigždės praskrieja reguliariai, tad, jeigu kito pasaulio orbita išsidėsčiusi taip, kad galime matyti ją pralekiančią priešais savo žvaigždę, ir jos gyventojai pakeistų savo planetos tranzito vaizdą, galėtume juo aptikti.
Tačiau sukonstruoti tokį didžiulį objektą būtų nelengva, tad labai menkai tikėtina, sako Avi Loeb iš Harvardo universiteto.
„Kai civilizacija tampa pakankamai pažangi, kad galėtų statyti megastruktūras, daug labiau tikėtina, kad ji paliks savo planetą“, – sako jis.
„Signalo keliavimas pirmyn ir atgal truktų tūkstančius metų, – pridėjo jis. – Kosminiu masteliu tai gal ir nedaug, bet reikia apsišarvuoti kantrybe.“ Ir nereikėtų pamiršti, kad kooperacinio galaktinio tinklo kūrimui reikėtų tarpžvaigždinės politikos.
Komunikavimo tranzitais geroji pusė – jau turime tokius projektus kaip „Kepler“ kosminis teleskopas, stebintis priešais savo žvaigždes praskriejančias planetas. Jei kitos planetos tokiu būdu siekia užmegzti kontaktą, kad jas išvystume, daugiau nieko papildomai mums daryti nereikia.
