Pastaruoju metu vienas iš plačiausiai aptariamų su kosminėmis kelionėmis susijusių klausimų – kada žmonės skris į Marsą? Kiek tai kainuos? Kaip ten išgyvensime? Ką darysime? Į šiuos klausimus Gyvybės mokslų centre susirinkusiems festivalio „Erdvėlaivis–žemė“ dalyviams atsakyti siekė Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Planetariumo lektorius Aidas Sadauskas.
Pastaruoju metu vienas iš plačiausiai aptariamų su kosminėmis kelionėmis susijusių klausimų – kada žmonės skris į Marsą? Kiek tai kainuos? Kaip ten išgyvensime? Ką darysime? Į šiuos klausimus Gyvybės mokslų centre susirinkusiems festivalio „Erdvėlaivis–žemė“ dalyviams atsakyti siekė Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Planetariumo lektorius Aidas Sadauskas.
Žemė yra neabejotinai geriausia vieta žmonių gyvenimui, tačiau yra nemažai priežasčių, dėl kurių turime galvoti apie galimas alternatyvas. Iš žvaigždžių evoliucijos modelių žinome, kad Saulė po maždaug 4,5 milijardo metų turėtų pasiekti raudonosios milžinės stadiją. Tuomet ji smarkiai išsiplės ir Žemėje dėl nepaprastai aukštos temperatūros negalės egzistuoti jokia gyvybės forma. Užteks ir vieno milijardo metų, kad Žemėje, pakilus temperatūrai, išgaruotų visi vandenynai ir prasidėtų masinis rūšių nykimas.
Žinoma, jog Saulės sistemoje skrieja begalė kosminių akmenų – asteroidų – taip pat keliančių didelę grėsmę gyvybei, nes susidūrus su didesniu asteroidu, mūsų lauktų katastrofa. Tačiau yra ir daugiau priežasčių, skatinančių ieškoti tinkamos žmonijos gyvenimui vietos: klimato kaita, masinių epidemijų ir branduolinio karo grėsmė.
Šiuo metu Marsas atrodo patraukliausia vieta naujos žmonių kolonijos kūrimui. Jis gana netoli (kas dvejus metus priartėja prie Žemės per 55 mln. km) ir jame yra gausu mums reikalingų medžiagų – vandens, deguonies, azoto ir kt. Venera, nors mums artimesnė (iki jos – 38 mln. km), tačiau nelabai svetinga planeta. Paviršiuje tvyro pragaištingas karštis (apie 460 °C), jos atmosfera šimtą kartų tankesnė ir nuodinga, kartais ten lyja sieros rūgštimi.
Kelionių į Marsą idėja ypač patraukė energingojo išeivio iš Pietų Afrikos – Elono Musko – dėmesį. Jis panoro sukurti visą žmonių gabenimo sistemą (angl. Mars colonial transport system). Pradinę sistemos versiją planuojama pristatyti iki 2030 metų. E. Muskas mano, kad daugybė erdvėlaivių kartą per dvejus metus pasuks Marso link. Galutinis tikslas – Marse sukurti milijono žmonių koloniją, galinčią save išlaikyti be jokios pagalbos iš žemės.
Pagrindinės problemos, kurias teks spręsti naujakuriams, bus kolonijos aprūpinimas oru, maistu, vandeniu ir energija. Bene didžiausia problema bus stipri saulės skleidžiama radiacija, kuri per retą Marso atmosferą prasiskverbia iki paviršiaus ir kelia didelę grėsmę bet kokiai ten esančiai gyvybei.
Žinoma, galutinis tikslas yra performuoti visą planetą taip, kad joje būtų galima gyventi be apsauginių kostiumų. Manoma, jog Marsą paversti žalia, gyvybei tinkama planeta prireiks ne vieno tūkstančio metų. Pirmosios kolonistų kartos tikriausiai turės gyventi vulkaninės kilmės olose, kurios saugos jų namus nuo grėsmingos Saulės radiacijos.
Šiuo metu Marso paviršiuje darbuojasi du amerikiečių robotai „Opportunity“ (nuo 2004 m.) ir „Curiosity“ (nuo 2012 m.). Šių aparatų tyrimai padės geriau suprasti, iš ko sudarytas Marso paviršius, o tai labai svarbu pirmiesiems kolonistams, savo bazes ketinantiems kurti iš ten esančių resursų.
Naujausias NASA instrumentas – „Mars2020“ roveris jau netrukus turėtų prisijungti prie Marso robotų. Jo tikslai panašūs – tirti raudonosios planetos paviršių ir ieškoti gyvybės pėdsakų. Šios misijos metu ruošiamasi ištirti ir kelias naujas technologijas, leisiančias kolonistams išgauti deguonį iš šimtą kartų retesnės nei Žemės atmosferos, kurios sudėtyje yra net 96 % anglies dvideginio.
„SpaceX“ kompanijos vadovas E. Muskas žada, jog pirmieji žmonės turėtų išskristi į Marsą kito dešimtmečio pradžioje, tačiau tokie jo planai susilaukia įvairios kritikos. Nemažai mokslo bendruomenės narių mano, jog prieš tai reikėtų siųsti robotus, kurie paruoštų namus pirmiesiems kolonistams ir pastatytų bazes, o tik tuomet ten keliauti galėtų žmonės.
E. Muskas linkęs rizikuoti vardan produktyvumo. Kad ir kaip puikiai sekasi mūsų robotams, pavyzdžiui marsaeigiui „Opportunity“, kuris jau net 13 metų viršija savo planuotą gyvavimo trukmę, manoma, jog žmogus tą patį darbą galėtų atlikti per vieną dieną. Taigi nusiuntus pirmuosius žmones, darbai vyktų žymiai efektyviau. Stebint „SpaceX“ ir kitų kompanijų progresą, peršasi išvada, jog gan greitai kosminių kelionių srityje mūsų laukia intriguojantys pokyčiai.
