Zondas „New Horizons“ atskleidė, kad Plutonas – vienas keisčiausių NASA tyrinėtų objektų ne tik Saulės sistemoje, bet ir platesniu mastu. Dabar galima pridurti, kad Plutono sistema – viena beprotiškiausių ir chaotiškiausių. Mat ką tik NASA paskelbė naujausią Plutono palydovų orbitų grafinį modelį, į kurį pažvelgus susidaro įspūdis, kad normaliai joje sukasi vos vienas iš visos Plutono palydovų svitos. 
Zondas „New Horizons“ atskleidė, kad Plutonas – vienas keisčiausių NASA tyrinėtų objektų ne tik Saulės sistemoje, bet ir platesniu mastu. Dabar galima pridurti, kad Plutono sistema – viena beprotiškiausių ir chaotiškiausių. Mat ką tik NASA paskelbė naujausią Plutono palydovų orbitų grafinį modelį, į kurį pažvelgus susidaro įspūdis, kad normaliai joje sukasi vos vienas iš visos Plutono palydovų svitos. O gal ir apskritai nė vieno...
Plutono sistema – tikras beprotnamis / © NASA
Charonas, Stiksas, Niktė, Hidra, Cerberis – panašu, kad visa ši Plutono šutvė susiformavo po vieno ir to paties susidūrimo, įvykusio kažkada, labai labai seniai. Naujausi duomenys byloja, kad mažiausiai trys (o gal ir keturi) mažesnieji Plutono mėnuliai yra dvinarės sistemos, susiformuojančios, kai du ar daugiau mėnulių įsitraukia į vieną keistos trajektorijos orbitą.
Nors Charonas, kaip ir daugelis didžiųjų Saulės sistemos mėnulių, į savo planetą nuolat atsigręžęs ta pačia puse, šis tandemas išsiskiria pernelyg aiškiai išreikšta abipuse idile – mat visada ta pačia puse į Charoną atsigręžęs ir Plutonas, o to Saulės sistemoje daugiau kol kas nė su žiburiu nerasi.
Kitaip tariant, abu stambieji Plutono sistemos kūnai sukasi aplink bendrą masės centrą, nuo kurio yra nutolę gana panašiu atstumu. Todėl atsiranda teigiančių, kad Plutonas ir Charonas – ne nykštukinė planeta su mėnuliu, o dvinarė nykštukinių planetų sistema. Irgi negirdėtas, neregėtas dalykas – ir Saulės sistemoje, ir apskritai kur nors kitur.
Tokius Plutono palydovus šių metų liepą nufotografavo NASA kosminis zondas „New Horizons“ / © NASA
O jau kiti Plutono mėnuliai... Užtenka žvilgtelėti į jų orbitų vizualizaciją. Susidaro įspūdis, kad jie ten, daugiau mažiau, daro ką nori ir kaip nori. Vis dėlto savo beprotiškomis orbitomis jie sukasi aplink bendrą sistemos masės centrą, tačiau nėra į jį atsigręžę nuolat ta pačia puse.
Dviejuose iš šių mėnulių – Niktėje ir Hidroje – šviesus paros metas yra nevienodos trukmės. Mat abu šie mėnuliukai sukasi skirtingu greičiu. Greičiau už kitus aplink savo ašį sukasi Cerberis ir Hidra. Labiausiai išprotėjusi atrodo Hidra – ji aplink savo ašį sukasi kaip vilkelis. Galbūt dėl to, kad Plutonas su Charonu yra pernelyg maži, jog jų gravitacija padėtų sutramdyti taip įsismarkavusią Hidrą, taip pat ir kitus, kiek ramiau, bet vis tiek keistai galvomis mostaguojančius mažuosius palydovus.
Plutono palydovai
Kad ir kaip būtų keista, tačiau šis, atrodytų, neprognozuojamas chaotiškas beprotnamis Saulės sistemos paribiuose taip ir neišsilakstė ar neišsidaužė, nors draugėn susibėgo jau prieš milijardus metų.
