Ten, kur Katatumbos upė įteka į Marakaibo ežerą, audros šėlsta 260 dienų per metus. Vien tik į Marakaibo ežerą ir tik per vieną minutę trenkia 28 žaibai. Visa apylinkė per valandą čia pavaišinama tūkstančiais žaibo iškrovų. Unikalus atmosferos reiškinys per metus generuoja 1,2 mln. žaibų, o šviesų spektaklis matomas net ir už 400 km.
Ten, kur Katatumbos upė įteka į Marakaibo ežerą, audros šėlsta 260 dienų per metus. Vien tik į Marakaibo ežerą ir tik per vieną minutę trenkia 28 žaibai. Visa apylinkė per valandą čia pavaišinama tūkstančiais žaibo iškrovų. Unikalus atmosferos reiškinys per metus generuoja 1,2 mln. žaibų, o šviesų spektaklis matomas net ir už 400 km.
Labiausiai įelektrinta vieta pasaulyje yra Venesueloje. Yra keletas teorijų, aiškinančių, kodėl ežero apylinkes niokoja nesibaigiančios audros su perkūnija. Viena jų – kone nuolat pučiantys stiprūs vėjai: jų genami debesys atsiremia į čia pat stūksančius Andų kalnus, todėl prasideda tikra velniava su žaibais. Tiksliau, ji beveik niekada nesibaigia. Pagal kitą hipotetinę teoriją, beprotiškai dažną žaibavimą reikėtų sieti su metano dujomis, kurios kyla iš Markaibo ežero.
Ežero apylinkių topografija – unikali. Ežerą supa kalnai – jie virsta savotiškais spąstais iš Karibų pučiantiems šiltiems vėjams. Šių srautai įsirėžia į vėsias nuo Andų kalnų plūstančias oro mases. Mokslininkai mano, kad kaip tik dėl tokios konfrontacijos ir susidaro audros, besitrankančios 28 žaibais per minutę (beje, tiek elektros energijos pakaktų visoms Pietų Amerikos lemputėms ir šviestuvams).
„Labai daug žaibų iškrovos vietų susiję su kraštovaizdžio elementais – kalnų šlaitais, raižyta kranto linija ir pan., – BBC aiškino Pasaulio hidrologijos ir klimato centro Žaibų stebėjimo grupės daktaras Danielis Cecilas. – Tokie topografiniai nevienodumai sukuria sprogstamąjį vėjų ir šiltų bei šaltų oro masių mišinį, kuris detonuoja tūkstančiais žaibų per valandą.“
Venesueliečiams audros ir žaibai jau tapę savotišku tautinio identiteto ir pasididžiavimo objektu, apdainuotu Lope de Vega epinėje poemoje „La Dragontea“. Zulijos valstijos, kurioje ir tyvuliuoja Marakaibo ežeras, vėliavoje pavaizduotas saulę skrodžiantis žaibas, o audros ir žaibai apdainuojami valstijos himne.
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Štai vietos žvejams žaibai atstoja savotišką gamtos švyturį – naktį žaibuojanti Zulijos pakrantė jiems tampa puikiu orientyru.
Pasitaiko, kad žaibuoti liaujasi labai ilgam – net kelioms savaitėms. Pastarąjį kartą taip nutiko 2010 m. Vietos gyventojai krimtosi, kad tai galėjo sukelti ekstremaliai sausi orai. Tačiau po penkių savaičių tylos pradėjo griaudėti lyg nieko nebuvę.
1906 m. tylos epidemiją į Zulijos valstiją atnešė Kolumbijos ir Ekvadoro pakrantes nuniokojęs galingas žemės drebėjimas ir jo sukeltas cunamis.
Beje, Katatumbo žaibai šiemet įtraukti į Gineso pasaulio rekordų knygą ir nuvainikavo Kongo miestą Kifuką – iki šiol šis miestas buvo laikomas Žemės vieta, kurioje žaibuoja labiausiai – į kvadratinį kilometrą kasmet trenkia 250 žaibų.
