Laiko judėjimas tik į vieną pusę yra tai, kas glumina mokslininkus jau daugiau nei šimtmetį, tačiau naujausia teorija paaiškina šio reiškinio priežastis. Fizikai teigia, kad Didžiojo sprogimo metu susiformavo „veidrodinė“ mūsų visatos kopija, kurioje laikas juda priešinga kryptimi.
Laiko judėjimas tik į vieną pusę yra tai, kas glumina mokslininkus jau daugiau nei šimtmetį, tačiau naujausia teorija paaiškina šio reiškinio priežastis. Fizikai teigia, kad Didžiojo sprogimo metu susiformavo „veidrodinė“ mūsų visatos kopija, kurioje laikas juda priešinga kryptimi.
Šią radikalią teoriją pasiūlė fizikai: Julianas Barbouras iš Jungtinės Karalystės, Timas Koslowski iš Naujojo Brunsviko universiteto Kanadoje ir Flavio Mercati iš teorinės fizikos „Perimeter“ instituto, taip pat Kanadoje. Savo tyrimu jie bandė išsiaiškinti, kodėl laikas yra simetriškas ir juda tik į priekį („laiko strėlės“ teorija, nusakanti procesų neapgręžiamumą, pavyzdžiui, sudužusią vazą). Tačiau pasigilinę į šį klausimą, fizikai sukūrė hipotezę, kad Didžiojo sprogimo metu susiformavo ne viena, o dvi Visatos, kurių laiko tėkmė juda priešingomis kryptimis.
„Laikas yra didelė paslaptis, – tvirtina daktaras Barbour. – Iš esmės, visi žinomi fizikos dėsniai veiktų lygiai taip pat, neatsižvelgiant į tai, kuria kryptimi laikas judėtų, o mūsų Visatoje jis bėga tik į priekį.“
Kaip analogiją, Visatos judėjimo tvarkai (entropijai) paaiškinti, jis pateikia ledo kubelių tirpimo vandens stiklinėje pavyzdį. XIX amžiaus pabaigoje tai kėlė susirūpinimą, nes žmonės manė, jog Visatos temperatūra vienodėja (kaip ledo kubelių), todėl visi mirsime nuo jos perkaitimo. Bet kai buvo atsižvelgta ir į gravitaciją, ši teorija subliuško.
Vis dėlto, kaip teigė Lee Billings, „gravitacija padeda paaiškinti visos sistemos plėtimąsi ir laiko kilmę“. Pasak jos, naujoji teorija rodo, kad laikui tiksint atgal, išeinama į kitą Didžiojo sprogimo pusę – „veidrodinę Visatą“. Ji nėra lygiai tokia pat, kaip mūsų, nes vystėsi ir keitėsi savaip. Tačiau joje galioja tie patys fizikos dėsniai, todėl veikiausiai galima rasti ir planetų, ir žvaigždžių, ir galaktikų sistemų – visai kaip mūsų kosmoso versijoje.
Teorijos paaiškinimui, daktaras Barbour pasitelkia bičių spiečiaus modelį: kai laikas bėga į priekį, Visata juda iš pradinio chaotiško „bičių spiečiaus“ (Didžiojo sprogimo) į labiau struktūrizuotą kosmosą, tačiau viskas gali vykti ir priešinga kryptimi.
Tai atveria naują požiūrį į mūsų Visatos formavimosi pradžią: „Kai žmonės kalba apie Didijį sprogimą, jie nuleidžia rankas teigdami, kad nieko daugiau pasakyti apie tai negali. Mūsų darbas yra įtikinti žmones, kad egzistuoja kur kas daugiau galimybių“.
