Jei žmonija kada nors panūs kolonizuoti kurią nors ne Saulės sistemos planetą, tokiai misijai reikės 20–40 tūkst. žmonių ekspedicijos. Ir, savaime suprantama, milžiniško žvaigždėlaivio, rašo „Space.com“.
Jei žmonija kada nors panūs kolonizuoti kurią nors ne Saulės sistemos planetą, tokiai misijai reikės 20–40 tūkst. žmonių ekspedicijos. Ir, savaime suprantama, milžiniško žvaigždėlaivio, rašo „Space.com“.
Apie tai pareiškė Portlando valstijos universiteto (Oregonas, JAV) antropologas Cameronas Smithas. Tik tokia didelė žmonių grupė gali užtikrinti tinkamą genetinę ir demografinę įvairovę ir suteikti geriausius kolonistų išgyvenimo šansus ilgos kosminės kelionės metu ir pasiekus jos tikslą. „Norėtumėte šiaip ne taip pasiekti tą kitą pasaulį ar norėtumėte į jį atkeliauti puikios sveikatos? – NASA FISO (Future In-Space Operations) grupės susitikime klausė C. Smithas. – Manyčiau, jei jau keliauti, tai keliauti pasirūpinus didžiausiais išlikimo šansais.“
Anksčiau mokslininkai yra paskaičiavę, kad tarpžvaigždinėms kolonizavimo misijoms galėtų pakakti kelių šimtų įgulos narių. Tačiau C. Smithas įsitikinęs, jog metas į šį klausimą pažvelgti kitu kampu.
„Norėjau šį klausimą apsvarstyti iš naujo, – kalbėjo jis. – Nuo pastarųjų samprotavimų praėjo daug laiko. Savaime suprantama, apie populiacijos genetiką ir genomą dabar žinome kur kas daugiau.“
Mokslininko tyrimo rezultatai publikuoti žurnalo „Acta Astronautica“ balandžio mėnesio numeryje. Jame C. Smithas išreiškė prielaidą, kad tarpžvaigždinė kelionė tęstųsi apie 150 metų. Maždaug tokį pat laikotarpį numatė ir nepelno organizacijos „Icarus Interstellar“ tyrėjai, analizavę žmonijos galimybes keliauti prie kitos žvaigždės.
C. Smitho skaičiavimais, kurie grįsti populiacijos genetikos teorija ir kompiuterinio modeliavimo duomenimis, misijos įgulą turėtų sudaryti 14–44 tūkst. žmonių. Labiausiai patikimas skaičius būtų 40 tūkst., iš kurių 23 tūkst. būtų palikuonių galintys susilaukti vyrai ir moterys. C. Smithas pripažino, kad skaičius atrodo išties didelis.
„Tačiau jis užtikrintų gerą penkių kartų (generacijų) sveikatą: a) nepaisant didesnių kraujomaišos galimybių santykinai mažoje žmonių populiacijoje; b) nepaisant susiaurėjusios genetinės įvairovės dėl bendro protėvio efekto; c) nepaisant demografinių pokyčių; d) nepaisant to, kad per penkių generacijų laikotarpį tikėtina mažiausiai viena rimta populiacijos katastrofa“, – savo straipsnyje išdėstė C. Smithas.
„Gamtoje beveik neegzistuoja stuburinių rūšių, išsivysčiusių iš populiacijos, siekusios nuo 5 iki 7 000 individų. Tam yra genetinių priežasčių. Jei populiacija sumažėja iki tokio skaičiaus, rūšis kartais išlieka, bet dažniausiai patenka į vadinamąjį demografinį išmirimo sūkurį.“
C. Smithas teigiamai vertina ir galimybę misijon kartu su žmonėmis išsiųsti užšaldytos sėklos bei kiaušialąsčių. „Tai – variantas, bet jis visiškai kitoks. Juk žmonės privalo turėti gyvenimo bendruomenėje patirties, todėl aš tokios galimybės rimtai nesvarsčiau“, – pridūrė tyrėjas.
