Mokslininkai, naudodami NASA „Spitzer“ kosminį teleskopą, tiksliau nei kada nors anksčiau išmatavo visatos plėtimosi greitį. Nustatyta, kad kosmosas plečiasi 74,3 kilometrų (plius minus 2,1 kilometrų) per sekundę vienam megaparsekui greičiu (1 megaparsekas apytiksliai prilygsta 3 mln. šviesmečių). Jei šie skaičiai atrodo nesuprantami, belieka pasakyti, kad tai vyksta iš tiesų greitai. Be to, tempas nuolat auga.
Mokslininkai, naudodami NASA „Spitzer“ kosminį teleskopą, tiksliau nei kada nors anksčiau išmatavo visatos plėtimosi greitį. Nustatyta, kad kosmosas plečiasi 74,3 kilometrų (plius minus 2,1 kilometrų) per sekundę vienam megaparsekui greičiu (1 megaparsekas apytiksliai prilygsta 3 mln. šviesmečių).
Jei šie skaičiai atrodo nesuprantami, belieka pasakyti, kad tai vyksta iš tiesų greitai. Be to, tempas nuolat auga, rašo SPACE.com.
Amerikietis astronomas Edwinas P. Hubble`as tai, kad visata nėra statiška, aptiko dar 3 praėjusio amžiaus dešimtmetyje. E. Hubble`as nustatė, kad kosmosas plečiasi nuo pat atsiradimo per Didįjį sprogimą prieš 13,7 mlrd. metų. 10 dešimtmetyje astronomai dar kartą sukrėtė pasaulį, kai paskelbė, kad šis plėtimasis nuolat greitėja (šis atradimas jo autoriams 2011 metais padėjo pelnyti Nobelio fizikos premiją).
Nuo pat pirmojo E. Hubble`o atradimo, mokslininkai bando patobulinti visatos plėtimosi greičio, vadinamo Hubble`o konstanta, matavimus. O tokius matavimus atlikti iš tiesų sudėtinga.
Naujoji reikšmė Hubble`o konstantos paklaidą sumažina iki vos 3 proc., o matavimų tikslumą padidina tris kartus, lyginant su ankstesniais „Hubble“ kosminiu teleskopu atliktais matavimais.
„Vos prieš dešimtmetį viename sakinyje panaudoti žodžius „tikslumas“ ir „kosmologija“ buvo neįmanoma. Visatos dydis ir amžius nebuvo žinomi tiksliau, nei taikant faktorių 2. Dabar kalbame apie kelių procentų tikslumą. Tai gana nepaprasta“, – teigė Wendy Freedman iš Carnegie mokslo instituto observatorijos Pasadenoje, Kalifornijoje.
Nauji matavimai ne tik pasako mokslininkams, kokiu greičiu visata plečiasi, bet ir padeda aiškintis, kodėl plėtimasis greitėja. Manoma, kad to priežastis – tamsioji energija, tačiau mokslininkai dar nelabai žino, kas tai yra.
Naują Hubble`o konstantos reikšmę papildę NASA Wilkinsono mikrobangų anizotropijos zondo duomenimis, mokslininkai galėjo apskaičiuoti tamsiosios energijos, kuri kovoja su gravitacija ir traukia visatą į išorę, stiprumą.
„Tai didžiulė dėlionė. Smagu, kad galėjome panaudoti „Spitzer“ fundamentalioms kosmologijos problemoms narplioti: nustatant tikslų greitį, kuriuo dabartiniu laiku plečiasi visasa, o taip pat kitu kampu išmatuojant tamsiosios energijos kiekį visatoje“, – kalbėjo W. Freedman.
„Spitzer“ visatą tyrinėja ilgų bangų infraraudonąja šviesa, kuri žmogaus akiai nematoma, tačiau ji leidžia pro vaizdą užstojančias dulkes pažvelgti į tolimąją visatą. Teleskopas sutelkė dėmesį į kintamąsias žvaigždes, vadinamas cefeidėmis, kurios yra patikimi atstumo indikatoriai, nes joms būdingą ryškumą galima apskaičiuoti pagal pastoviai pulsuojančią šviesą. Žinant joms būdingą ryškumą, jį galima palyginti su matomuoju ryškumu ir taip apskaičiuoti atstumą, nes kuo žvaigždės toliau, tuo labiau jų šviesa blanksta.
„Šios pulsuojančios žvaigždės – svarbios astronomų taip vadinamų kosminių atstumų kopėčių pakopos. Žinant atstumą iki objektų ir jį papildžius greičiais, kuriais objektai juda tolyn nuo mūsų, galima apskaičiuoti visatos plėtimosi greitį“, – aiškino „Spitzer“ programos mokslininkas Glennas Wahlgrenas.
„Spitzer“ stebėjo 90 cefeidžių žvaigždžių ir sugebėjo jų matomą ryškį išmatuoti tiksliau nei atliekant ankstesnius tyrimus. Tai leido tiksliau apskaičiuoti atstumą iki jų bei kosmoso plėtimosi greitį.
„Spitzer“ teleskopas paleistas 2003 metų rugpjūtį. 2009 metų gegužę pasibaigė aparato skysčio, aušinančio instrumentus, atsargos. Be aušinimo skysčio, observatorija negali atlikti stebėjimų visais bangų ilgiais, kaip buvo numatyta. Nuo to laiko „Spitzer“ įgyvendiną antrąją, „šiltąją“ misiją, kuri taip pat davė vaisių.
